Talentingoji britų menininkė Treisė Emin (Tracy Emin) sugeba nustebinti net ir visko mačiusius bei išskirtinį skonį išlavinusius meno kritikus. Jos darbai eksponuojami tarptautiniuose muziejuse, autorė gavusi nemažai apdovanojimų už savo kūrybinę veiklą, o Deividas Bovis (David Bowie) menininkę pavadino „moteriškąja Viljamo Bleiko versija“.
Menininkė, pati save vadinanti „pamišėle Treise iš Margate miesto“, gimė 1963-iaisis, pietų Londone, o vėliau su šeima persikelė gyventi į anskščiau minėtą miestelį. Treisės gyvenimo istrorija nėra paprasta, dar būdama trylikos metų ji patyrė prievartą, o jaunystėje išgyveno net du abortus. Jos asmenybė išties kontrastinga ir nenuspėjama, kartą apsvaigusi nuo alkoholio, ji dalyvavo rimtuose televizijos debatuose, o vardan meno netgi surengė savo higieninių priemonių parodą.
Galbūt dėl to, Jaunųjų Britų Menininkų (YBA) judėjimui priklausančios menininkės darbai yra tarsi išpažintys. Ji viena iš nedaugelio, kuri prisileidžia žiūrovą labai arti, atskleisdama jam intymiausias bei asmeniškiausias savo gyvenimo detales. Jos kūryba yra betarpiška, atvira, jai netrūksta vulgarumo. Menininkė nebijo seksualiai provokuoti, taip sulaukdama daug darbais susižavėjusių parodos lankytojų. Labiausiai dominuojančios autorės temos yra prievarta, abortas, apsileidimas, paleistuvystė, feministinis kontekstas. Daugelis kūrynių yra paremti pačios autorės išgyvenimais, nemaža dalis jų yra autobiografiniai, atskleidžiantys Treisės Emin asmenybę.
Savo kūryboje autorė apjungia įvairias medijas bei kūrimo būdus, pradedant kino juosta, fotografija, tapyba, instaliacijomis ir baigiant siuvimu, skulptūromis ir begalę kitų.
„Everyone I Have Ever Slept With 1963–1995“ – darbas labiausiai išgarsinęs Treisę Emin. Tai buvo palapinė, kurios vidaus sienas puošė 102-jų žmonių vardai, su kuriais menininkė yra miegojusi nuo 1963-iųjų iki pat palapinės sukūrimo pabaigos – 1995-ųjų. Dažnai šis meno kūrinys būdavo klaidingai interpretuojamas, mat pats jo pavadinimas „Visi su kuriais esu miegojusi 1963-1995“ turi platesnę reikšmę.
Pasak autorės, palapinės viduje buvo surašyti ne tik jos mylimųjų vardai, bet ir šeimos narių, draugų, žmonių su kuriais ji vartodavo alkoholį, netgi du sunumeruoti pačios negimę vaikai. Šimtas du vardai asmenų, su kuriais ji tiesiogine prasme, yra miegojusi. Tai labai asmeniškas darbas, pasak autorės, leidžiantis palapinės lankytojui pačiam panirti į savo prisiminimus. Iš palapinės vidaus sklinda jauki šviesa, o apačioje yra patiestas čiužinys. Deja, 2004-aisiais metais darbas sudegė gaisro metu ir šią dieną jį galima pamatyti tik nuotraukose. Paklausta ar negalėtų atkurti šio darbo, autorė teigė, kad emocijų, kurias išgyveno kurdama šį darbą jai atkartoti tiesiog neįmanoma.
Kitas didelo dėmesio susilaukęs kūrinys pavadinimu „My bed“(1998m.) šiuo metu pardavinėjamas už daugiau nei milijoną svarų. Paprastumu dvelkiančiame meno kūrinyje atsispindi gyvenimiški motyvai. Stovinti lova, sujaukti patalai, šalia besimėtantys tušti buteliai, panaudotos apsisaugojimo priemonės ir kiti daiktai. Šiuo darbu autorė norėjo pavaizduoti savo emocinio lūžio laikotarpį, kurio metu ji dvi savaites „apsigyveno“ lovoje. Tai buvo tarsi jos tvirtovė, kurioje ji ne tik miegojo, bet ir valgė, gėrė bei rūkė.
Taip pat, Treisė Emin yra parašiusi keletą knygų ir sukūrusi kelis filmus. Jos kūryba išties skandalinga, bet tai neturėtų šokiruoti prisiekusių šiuolaikinio meno gerbėjų. Reikia atkreipti dėmesį, kad menininkė be skrupulų, plačiai atveria savo pasaulio duris lankytojams, o jiems belieka nesivaržant pažvelgti į jį ir pabandyti bent kiek suprasti.
Tracey Emin Fridos Kahlo vaidmenyje Mary McCartney / npg.org.uk nuotr.
Reklama: Antklodės
