Johnny Deppas savo karjerą pradėjo 1984 metais filme „Košmaras Guobų Gatvėje“ ir iki šiol išliko itin žinomu aktoriumi tiek mažuosiuose, tiek didžiuosiuose ekranuose. Aktorius pasirodė didžiulėse franšizėse kaip „Karibų Piratai“ ir „Alisa Stebuklų Šalyje“, bei menkiau žinomuose filmuose „Verksnys“ (1990) bei „Benis ir Džiunė“ (1993).
Tačiau kiekvienam geram Deppo filmui yra vienas blogas. Kiekvienam „Edui Vūdui“ (1994) ir „Kas neramina Gilbertą Greipą?“ (1993) yra „Viešpatavimas“ (2014) bei „Turistas“ (2010). Kiekvienam „Edvardui Žirkliarankiui“ (1990) egzistuoja „Nakties šešėliai“ (2012), o pirmiems trims „Karibų Piratai“ filmams yra ketvirtas ir galbūt netgi penktas.
Dauguma šių Deppo vaidmenų tebuvo prastai perkurti seni filmai, kurie buvo pasmerkti būti prastais, ir Deppas mažai ką padarė, kad tai pakeistų.
Beveik visi šie filmai buvo pastatyti remiantis knygomis, televizijos laidomis, komiksais ar netgi kitais filmais, tačiau jų prasti ir neįdomūs siužetai, kartu su Deppu pagrindiniuose vaidmenyse, filmus privedė prie tikro fiasko. Deja, geri Deppo filmai tampa tikra retenybe.
10. Čarlis ir Šokolado Fabrikas (2005)
Naujajame „Čarlis ir Šokolado Fabrikas“ Čarlį Baketą vaidina Fredis Haimoras, o Vilį Vonką – Deppas. Filmas turėjo visus klasikinės Vilio Vonkos istorijos elementus: turtingų tėvų vaikus kurie laimėjo loteriją, kuklų bei žavingą Čarlį, didingą saldainių fabriką ir netgi Oompa Loompa darbuotojus.
Vienintelis neįtikinantis elementas buvo pačio Vonkos vaidmuo. Filmas pasirodė kaip pozityvus senos istorijos perkūrimas, tačiau Deppo herojus buvo tiesiog prastas ir filmą stumtelėjo prastyn.
Varžytis su Džino Wilderio humoru bei įtaka šiame vaidmenyje yra ypač sudėtinga ir atrodo, jog Deppas bandė sukurti savo personažą. Vietoje ikoniško bei mielo Vonkos, Deppo personažas nėra nei linksmas, nei juokingas, o veikiau nejaukus bei nepatogus. Tai paveikė visą filmą. Wilderis viešai pareiškė, jog filmo jis matyti nenori, nes tai yra „įžeidimas“.
Anna Horanday The Washington Post dienraščiui sakė, jog Deppo vaidmuo „taip stengiasi būti keistu, jog visas filmas įgauna jausmą kaip tas nejaukus momentas, kai jūsų tėvai bando būti šiuolaikiškais. Išskyrus Burtono įprastą bei keistą vadovavimą, filmo nesiliaujantys bandymai tapti klasika tampa visiškai beprasmiais.“
9. Alisa Stebuklų Šalyje (2010)
Šis klasikinio Disnėjaus filmo „Alisa Stebuklų Šalyje“ perkūrimas remiantis Lewis Carroll knyga pasakoja istoriją apie paauglę Alisą. Alisa (Mia Wasikowska) yra savo sužadėtuvių vakarėlyje kai ji pamato Baltajį triušį, kurį ji pamena iš savo vaikystės. Ji įkrenta į „zuikio skylę“ ir susitinka su Skrybėliumi (Johnny Depp) bei Češyro Katinu (įgarsino Stephen Fry). Kartu su keletu klasikinių herojų, Alisa pasiryžta nugalėti Širdžių Karalienę (Helena Bonham Carter).
Vizualiai šis filmas yra malonus. Jis pasitelkia nostalgiškais vaizdiniais ir suteikia jiems keistoką, psichodelinį jausmą, tačiau tai nepakeičia fakto, jog filmo siužetas bei dialogai yra sujaukti bei iškraipyti, ir ne gerąja prasme.
Skrybėlius, kuris ankstesnėse versijose pasirodo kaip šiek tiek pašėlęs, tačiau mylimas herojus, šiame filme tampa gan baisiu. Burtonas ir Deppas interviu metu paaiškino, jog Deppo vaidmenį jie bandė paversti žmogiškesniu, dėl to jie naudojo du skirtingus akcentus tam, kad galėtų pabrėžti skirtingus Sklybėliaus asmenybės aspektus. Švelnus, britiškas akcentas pabrėžė jo gerąją pusę, o škotiškas – blogąją. Jie taip pat nusprendė Skrybėliui suteikti oranžinius plaukus, kurie visiškai nepasiteisino.
Deppas pabrėžė, jog jis mano, kad „Skrybėlius buvo apsinuodijęs… ir tai pasireiškė per jo plaukus, nagus ir akis.“ Visa tai pasirodė per daug, o Deppas ir Burtonas šį herojų pavertė į karikatūrą.
8. Romo Dienoraštis (2011)
„Romo Dienoraštis“ pastatytas pagal Hunterio Thompsono romaną, parašytą ankstyvais šešiasdešimtaisiais, o išspausdintą 1998 metais, pasakoja istoriją apie žurnalistą vardu Paulas Kempas (Johhny Depp) kuris pradeda darbą Puerto Rike.
Ten jis sutinka nekilnojamojo turto pardavimo agento Sandersono (Aaron Eckhart) sužadėtinę Chenaultą (Amber Heard), kuri planuoja transformuoti salą. Sandersonas pasamdo Kempą, kad šis rašytų gerus atsiliepimus apie prastus jo verslo susitarimus. Kempui tenka kovoti su savo jausmais Chenaultai bei tiesos rašymu apie jos sužadėtinį.
Filmas turi ir gerų scenų, viena iš jų yra kai Kempas pastebi skurdą, bet negali jo komentuoti. Tai galėjo būti puiki scena bei komentaras apie žurnalizmą, tačiau šios scenos nublanko prieš sujauktą scenarijų.
„Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1998) tapo tokiu geru filmu, jog prodiuseriai tikriausiai tikėjosi, kad Deppas palaikys Hunterio Thompsono dvasią gyvą „Romo Dienoraštyje“. Tačiau filmas, kaip ir knyga pagal kurią jis buvo pastatytas, nebuvo nei geras, nei populiarus. Thompsonas šią knygą parašė kai pats dar buvo jaunas, taigi knyga yra sujaukta bei paveikta narkotikų. „Romo Dienoraštis“ nebuvo Thompsono geriausias darbas, nes tuomet jis dar buvo žurnalistas, o ne romanų rašytojas.
Svetainė Rotten Tomatoes teigia, jog filmas yra „spalvingas bei patrauklus, ir Deppo širdis taip pat geroje vietoje, tačiau „Romo Dienoraštis“ nesusikoncentruoja į savo šaltinį.“ Panašiai kaip ir filme „Devintieji Vartai“, šiame tai nebuvo Deppo kaltė. Filmo siužetas nebuvo pakankamai stiprus, kad būtų patrauklus ir Deppas to pakeisti nesugebėjo.
7. Devintieji Vartai (1999)
„Devintieji Vartai“ sujungė įvieną komandą režisierių Romaną Polanskį bei Deppą. Tai galėjo nuskambėti kaip nuostabi kombinacija, tačiau taip nenutiko. Filme Deppas vaidina Diną Korso, retų bei senų knygų pardavėją ir specialistą, kuris atranda XVII amžiaus satanistinį tekstą pavadinimu „Devintieji Vartai.“
Kolekcionierius Boris Balkanas (Frank Langella) šią knygą, kuri tariamai parašyta paties šėtono, įsigyja bei paprašo Dino, kad šis surastų kitas dvi egzistuojančias knygos kopijas ir patikrintų jų autentiškumą. Tai Diną priverčia keliauti po visą Europą bei stengtis išvengti mirties, kuri užklupo buvusiuosius knygų savininkus bei tuos, kurie buvo pasiryžę knygas surasti.
Filmas „Devintieji Vartai“ yra paremtas knyga „Dumo Klubas“, kuri pasakoja istoriją apie knygų pardavėją vardu Lukas Korso. Jis yra pasamdytas ištirti Prancūzų rašytojo Aleksandožro Dumo rankraštį. Lukas ieško poros “De Umbrarum Regni Novem Portis” kopijų. Per šias paieškas jis sutinka ir knygų mylėtojų, ir tikinčiųjų velniu. Tačiau ši intriga filmo nepasiekia.
Juosta visiškai ignoruoja pirminį šaltinį ir pereina tiesiai prie velnio siužeto. Šiame filme Deppas nepasirodo blogai, tačiau vaidmuo jam visiškai netinka. Tuomet Deppas vaidino tik žavingus ir mylimus herojus, o šis jam pasirodė per daug nepadorus bei šlykštus.
6. Nakties Šešėliai (2012)
Dar vienas perkūrimas šiame sąraše yra „Nakties Šešėliai“. Šis filmas buvo ne tik prastas, bet ir nuviliantis, bei dar vienas prastas Butrono ir Deppo bendradarbiavimo vaisius.
Šiame filme Deppas persikūnija į Barnabą Kolinsą. XVIII amžiuje jis kontroliuoja Kolinsporto miestą bei gyvena prabangų gyvenimą. Laikui bėgant, jis sudaužo raganos Andželikos (Eva Green) širdį, ir ši užkeikia Barnabą. Jis tampa vampyru ir yra palaidojamas po savo namu.
1972 metais jis atbunda, o jo šeima bei rūmai yra sugriauti. Filmas turėjo stulbinantį scenarijų, perpildytą XVIII amžiaus melodramos, tačiau „į taikinį“ jis nepataikė. Didelė dalis šio filmo humoro yra sudaryta iš scenų su Barnabu, kuomet jis atranda septyniasdešimtųjų technologijas. Deja, tai yra juokinga tik vieną kartą.
Didelis šio filmo trūkumas buvo „Nakties Šešėlių“ vardo naudojimas, kai pats filmas nenaudojo originalios serialo, kuris buvo rodomas tarp 1966-ųjų ir 1971-ųjų, medžiagos. Šis serialas buvo jausmingas ir žavingas, nestigo įsimintinų herojų bei dramatiškų istorijų.
Serialas buvo įtraukiantis bei istoriškai svarbus, o filmas – tiesiog prastas. Barnabą Kolinsą Deppas iš nakties sutvėrimo su tragiška praeitimi pavertė į nemokšą, savanaudį vampyrą.
„Nakties Šešėliai“ yra Deppo ir Burtono bendradarbiavimo pabaigos dalis. Šis bendradarbiavimas prasidėjo filmais „Edvardas Žirkliarankis“ (1990) ir „Edas Vūdas“ (1994) ir baigėsi šiuo bei „Alisa Stebuklų Šalyje“ filmais (2010 ir 2016).
5. Karibų Piratai: Ant Keistų Bangų (2011)
„Karibų Piratų“ gerbėjams šis filmas buvo itin skausmingas. Pirmi trys filmai sėkmingai papasakojo istoriją apie Vilą Ternerį, Elizabetą Svon bei kapitoną Džeką Žvirblį.
Ketvirtasis filmas buvo akivaizdus bandymas „išspausti“ daugiau pinigų iš šios franšizės. Pirmi trys filmai susitelkė prie Romeo ir Džiuljetos tipo įsimylėjėlių Vilo ir Elizabetos, o ketvirtasis – prie Džeko. Šis filmas sulaukė daugiausiai negatyvių atsiliepimų.
Šiame filme Deppo vaidinamas piratas susitinka su savo buvusia mergina Andželika (Penelope Cruz), kuri taip pat yra piratė. Džekas yra priverstas lydėti ją ir Juodabarzdį (Ian McShane) jų kelionėje jaunystės fontano link.
Kaip ir pirmieji filmai, šis sujungė piratų legendą bei istorinius faktus ir sukūrė nostalgišką scenarijų. Priešingai nei pirmi trys filmai, šis žiūrovams tikrai nepatiko. Numylėtinis Deppo herojus tiesiog nepasirodė pakankamai žavingas.
4. „Turistas“ (2010)
Jeigu manėte, jog Deppas ir Angelina Jolie būtų dinamiška filmų porelė, Jūs klydote. Šiame filme du aktoriai tarpusavyje neparodė nei kiek „chemijos“. Deppas vaidina matematikos mokytoją vardu Frankas Tupelas, kuris keliauja po Europą siekdamas pamiršti savo buvusią mylimąją.
Traukinyje jis sutinka gražuolę Elizą (Angelina Jolie) ir jie pradeda romantiškai bendrauti. Tačiau jie įsivelia į „katės ir pelės“ žaidimą kai policija suklysta ir Franką palaiko Elizos mylimuoju bei nusikalstamos veiklos partneriu (Rufus Sewell).
Priešingai nei dauguma filmų šiame sąraše, „Turistas“ būtų pasisekęs daugiau jeigu ne „chemijos“ tarp aktorių nebuvimas. Filmas buvo itin stilingas ir turėjo nuostabų dizainą, tačiau neturėjo scenarijaus.
Rotten Tomatoes teigia, jog „Dekoracijos ir įžymybės yra ypač gražios, tačiau jie nekompensuoja „Turisto“ lėto bei painaus siužeto ir „chemijos“ tarp aktorių trūkumo.“
3. Vienišas Klajūnas (2013)
Kur pradėti su šiuo filmu? Visų pirma, pasiūlymas Deppui įkūnyti Indėną Tontą iškart atrodė diskutuotinas. Pats Deppas teigė, jog šis filmas siekė „pakeisti praeities blogį į gėrį“. Jis taip pat teigė turintis Indėnų protėvius. Šis filmas yra tik dar vienas prastas perkūrimas.
Radijo laida „Vienišas Klajūnas“ prasidėjo 1933-iaisiais ir buvo paremta Zane Grėjaus knyga iš 1915-ųjų „Vienišos Žvaigždės Klajūnas“. Vienišo Klajūno radijo valandos, filmai bei televizijos laidos buvo leidžiamos iki pat 2003-ųjų, su nuolat mažėjančiu populiarumu. Tačiau senieji filmai naudojo indėniško gymio aktorius Tonto vaidmeniui.
Šis filmas bandė atkurti praeities siužetus ir kartu naudoti modernius specialiuosius efektus. Filmas sulaukė tiek kritikų, tiek komercinio nusivylimo, o Volto Disnėjaus kompanija prarado daugybę pinigų. Filmo scenarijus bei aktorių vaidinimas buvo ne įdomūs, o didelė dalis filmo – tik veiksmo seka.
Nepaisant originalų pasisekimo, ši istorijos adaptacija buvo nulemta nesekmei, nes neturėjo gero siužeto. Filmas prasideda 1933-iaisiais metais (kaip ir radijo laida) kai berniukas karnavalo palapinėje atranda senstantį Tontą. Visas filmo siužetas susitelkia prie Tonto prisiminimų apie vienišą klajūną Džona Reidą.
Siužetas tęsiasi nuo 1869-ųjų, kai Tontas ir vienišasis klajūnas susitiko pirmą kartą, iki Bučo Kavendišo (William Fichtner) ir kitų nusikaltėlių įveikimo. Nepaisant 149 minučių filmo trukmės, Depas ir Hammeris sužavėti žiūrovų bei papasakoti nuoseklią istoriją neturėjo kada.
2. Viešpatavimas (2014)
Šiame vaidmenyje Deppas įsikūnija į Dr. Vilą Kasterį, įtakingiausią dirbtinio intelekto tyrinėtoją pasaulyje, kuris, nepaisant visuomeninio nepasitenkinimo, vykdo kontroversiškus eksperimentus. Kasteris planuoja sukurti protingą mašiną. Dėl šių idėjų ekstremistai bando jį nužudyti ir sunaikinti jo laboratoriją. Jo žmona Evelina (Rebecca Hall), bijodama savo vyro mirties, nusprendžia perkelti jo sąmonę į kvantinį kompiuterį, nepaisant mokslininko Makso (Paul Bettany) protestų.
Daktaro situacija, kaip ir pats filmas, greit pablogėja. Evelina ir Maksas yra priversti matyti, kaip Vilas tampa visagaliu, jėgos ištroškusiu kompiuteriu.
Šis filmas turėjo perspėti žiūrovus apie mokslinio tyrinėjimo pavojus ir tuo pat metu suintriguoti, tačiau „Viešpatavimui“ ir tai nepasisekė.
Filmo siužeto logika buvo itin nerimta ir visiškai neprilygo mokslinei fantastikai bei nepasiekė savo potencialo. Juolab, filmo siužetas buvo dar labiau pablogintas Deppo vaidmeniu. Aktorių vaidyba bei dialogai buvo itin nenatūralūs. Nemanome, jog kitas aktorius būtų pavertęs filmą geresniu, tačiau Deppas tikrai to nepadarė.
1. Ūsuotasis ponas Mortdecai (2015)
Naujausias nusivylimas, išleistas iškart po „Viešpatavimo“ ir „Vienišo Klajūno“ – „Ūsuotasis ponas Mortdecai“ pasakoja istoriją apie Čarlį Mortdecai (Depas), britų aristokratą įsivėlusį į meno vagystę.
Mortdecai nebeturi pinigų savo lengvabūdiškam gyvenimui, kai jo senas koledžo draugas bei MI5 pareigūnas Alistair Maitlandas (Ewan McGregor) paprašo jo surasti pradingusį Gojos paveikslą. Tuo pat metu, amerikietė įpėdinė (Olivia Munn) taip pat ieško paveikslo, mat šis turi banko, kuriame slypi Nacių auksas, kodą.
Istorija paremta Kyrilo Bonfigliolio komiksu „Moerdecai“ nepaisant didžiulio reklaminio biudžeto pasisekimo tarp kritikų nesulaukė.
Nepaisant pastangų filmą paversti žavia šnipų istorija, jis yra siaubingas. Vaidinimas yra lyg sustiręs, dialogai nejuokingi, o Deppas kaip istorijos herojus labiau erzinantis nei žavingas. Tai taip pat yra dar vienas filmas, kuriame amerikietis Deppas vaidina britų kilmės herojų.
Paulo Betanio herojus, ištikimas tarnas Džiokas Strapas, pasirodė esąs tik dar vienas nevykęs pokštas. Pono Mortdecai žmona (Gwyneth Paltrow) daugiausiai buvo ignoruojama ir visiškai neišnaudota. Šis filmas iš pat pradžių buvo prognozuotas kaip blogas, o Deppas šią situaciją tik pagilino. Ši juosta turėtų sulaukti antros dalies, bet mes tikimės, jog tai nenutiks.
