Tik ką sukako septyniasdešimt metų nuo to laiko, kai Disnėjus pirmą kartą išleido animuotą miuziklą „Pietų daina“. Tačiau, greitu metu galime net nesitikėti išvysti sukakties leidimo DVD formatu, tiesą pasakius, šis kontraversiškas filmas niekada ir nebuvo išleistas suteikiant galimybę žiūrovams regėti jį savo namuose. Sukakties proga apžvelkime įvarius, pačių prieštaringiausių komentarų susilaukusius filmus.
„Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 1915)
Kalbant apie siužeto linijos plėtrą bei istorijos pateikimą, D. V. Grifito (D. W. Griffith) pilietinio karo epas, padėjo stiprius pamatus ateities kartoms. Tačiau herojiškų baltaodžių bei gyvuliškų juodaodžių vaizdavimo būdas paskatino protestus, Kukluksklano atgimimą bei kai kurių rasinių stereotipų atsiradimą.
„Valios Triumfas“ (Triumph of the Will, 1935)
Vokiečių kino režisierė L. Riefenstahl tapusi dokumentikos filmų pioniere turėjo pompastišką bei žvitrią akį vaizdams bei jų pateikimui, taip pat vertino žmogaus kūno formas, deja, žinomiausias jos filmas susilaukė didžiulės kritikos. Režisierė sukūrė siaubą keliantį, efektyvų nacių propagandos filmą apie 1934 metų Niurnbergo suvažiavimą. Riefenstahl teigė, kad Hitleris ją tiesiog apmulkino, esą ji niekada neidealizavusi fiurerio. Sunku žiūrėti filmą, kuris iki pat šių dienų yra uždraustas Vokietijoje ir nesusimąstyti apie tai, kad jo režisierė visgi puikiai žinojo ką daro.
„Pietų daina“ (Song of the South, 1946)
Filme „Pietų daina“ šmaikščiuose animuotose segmentuose atgijo autoriaus J.C. Harris pasakėčios apie gyvūnus, tačiau didelę dalį filmo sudaro ir gyvas veiksmas, kuris susilaukė nemažai kaltinimų dėl rasizmo. Nors po to Disnėjus dar porą kartų buvo iš naujo išleidęs šį filmą, šiais laikais, kai žmonės drąsiai bei stipriai pasisako prieš rasizmą, „Pietų daina“ susilauktų didžiulės kritikos.
„Brajano gyvenimas“ (Monty Python’s Life of Brian, 1979)
Britų komediantų grupės satyra apie per Kalėdas gimusį kaimyną, kuris visą savo gyvenimą yra klaidingai laikomas Jėzumi, susilaukė kritikos bei kaltinimų dėl Dievo niekinimo. Filmas netgi buvo uždraustas kai kuriuose Anglijos miestuose, taip pat keliose kitose šalyse. Tiesą pasakius, Jėzus filme yra vaizduojamas iš teigiamos perspektyvos, tačiau filmai apie religiją ir bibliniai epai dažniausiai susilaukia nemažai kritikos, nepaisant jų turinio.
„Kanibalų holokaustas“ (Cannibal Holocaust, 1980)
Tai siaubo filmas, įsiveržęs į kino teatrus, sukrėtęs pasaulį ir privertęs patikėti, kad tai kas matoma yra tikros žmogžudystės bei kanibalizmas. Režisierius Ruggero Deodato į dienos šviesą iškėlė prieš tai mažai žinomus aktorius. Žmonės supratę, jog žmogžudystės suvaidintos vis dar negalėjo atsigauti nuo gyvūnų skerdynių bei kaltino režisierių žiaurumu gyvūnams.
„Paskutinis Kristaus gundymas“ (The Last Temptation of Christ, 1988)
Remdamasis Nikos Kazantazkis novele, Martinas Skorsezė sukūrė biografinį filmą apie Jėzų, pabrėžė jo žmogiškąją pusę bei prislopino jo biblijinę ištikimybę aukštesniam tikslui. Nors režisierius tvirtino, jog filmas yra nuoširdi jo paties religinių pažiūrų išraiška, tačiau krikščionys filmą pripažino kaip Dievo niekinimą. Jie netgi bandė iš kompanijos „Universal“ nusipirkti originalią filmo versiją ir ją sunaikinti. Viename iš Paryžiaus kino teatrų rodant šį filmą sprogo bomba ir nuo tada daugelyje pasaulio šalių jis yra uždraustas.
„Gimę žudyti“ (Natural Born Killers, 1994)
Oliveris Stounas (Oliver Stone) teigė, kad filmo esmė buvo pašiepti tai, kaip medija elgiasi ir pataikauja įžymybėms. Pasakojama dviejų įsimylėjusių žudikų istorija, kurioje jie tampa medijos numylėtiniais. Dauguma kaltino ir peikė Stone dėl žudikų elgesio viešinimo bei jų aukštinimo. Ne gana to, po filmo atsirado žmonių, kurie pavojingąją porelę atkartojo realiame gyvenime ir tai sukėlė režisieriui ir kompanijai „Warner Bros“ ne vieną teisminę bylą.
„Lolita“ (1997)
1962 metų, Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) sukurta, Vladimiro Nabokovo (Vladimir Nabokov) novelės versija, sukėlė ne tik didingas ovacijas, tačiau ir privertė susimąstyti ne vieną. Po 35 metų, į istoriją apie profesorių bei nepilnametę merginą buvo žiūrima daug rimčiau, nes ir pati pedofilijos tema buvo daug garsiau aptariama. Netgi režisierius Adrian Lyne nesugebėjo surasti studijos, kuri norėtų išleisti jo dar tikroviškesnę knygos adaptaciją. Galų gale filmas pasirodė kabelinės televizijos eteryje bei įrodė, kad filmų studijos tikrai turėjo ko baimintis.
„Kristaus kančia“ (The Passion of the Christ, 2004)
Melo Gibsono režisuotas filmas nustebino savo ištikimybe istorijai – aktoriams įkūnijantiems veikėjus teko kalbėti aramėjų kalba. Tačiau žydų kilmės žiūrovai liko nepatenkinti savo religijos pateikimu, tariamai semitai filme kaltinami Kristaus egzekucija. Kritikai taip pat buvo pasipiktinę per dideliu smurto kiekiu, tačiau visa tai nesustabdė filmo nuo didžiulės sėkmės pasauliniu mastu. „Kristaus kančia“ užsidirbo 612 milijonų JAV dolerių ir tapo sėkmingiausiu nepriklausomu visų laikų filmu.
„9/11 pagal Farenheitą“ (Fahrenheit 9/11, 2004)
Maiklas Muras (Michael Moore) sukūrė filmą, tiesmukai peikiantį visą prezidento Džordžo Bušo (George W. Bush) administraciją ir jos aplaidumą rugsėjo vienuoliktosios įvykių atžvilgiu. Muras buvo kaltinamas filme pateiktų faktų netikrumu, tačiau režisierius į tokius kaltinimus pateikė viską patvirtinantį internetinį sąrašą. Disnėjaus kompanija teigė, kad filmas yra partizaniškas ir neleido kino kompanijai „Miramax“ jo išleisti, nepaisydami draudimo, kompanijos direktoriai Harvey ir Bob Weinstein nusipirko filmo teises ir iš jo užsidirbo 222 milijonus JAV dolerių. Nors filmas tapo pelningiausiu dokumentiniu filmu, tai nesustabdė tų metų rinkimuose Bušą išrinkti antrajai kadencijai.
