Jau ne vieną dešimtmetį Pietų Korėja džiugina mus dramomis, detektyvais, veiksmo filmais ar šiurpą keliančiais psichologiniais trileriais, priverčiančiais žiūrovą krūptelti ir smalsauti, kas bus toliau. Pietų Korėjos kinas išskirtinis, savitas, nepanašus į nieką kitą. Atrinkome jums 10 tikrai nepaprastų ir įspūdingų Rytų Azijos regiono kino pramonės pažibos filmų.
10. „Verksmas“ / “The Wailing” (Na Hong-jin, 2016)
Juosta pasakoja apie mažą kaimelį Goksung (iš kurio ir kilo filmo pavadinimas, kadangi užrašius vietovės pavadinimą kiniškais rašmenimis, gaunamas žodis, kuris reiškia raudojimą), kurio gyventojai kenčia nuo paslaptingos baisios ligos. Pagrindinis filmo veikėjas, policijos seržantas Jong Goo (akt. Kwak Dowon), kartu su vietinės policijos pajėgomis yra sukrėstas šios „ligos“ pasėkmių – kaimas nuolat kenčia nuo itin žiaurių ir nepaaiškinamų žmogžudysčių, o jų kaltininkai demonstruoja simptomus, panašius į zombių. Aukų skaičius auga ir paties Jong Goo dukra suserga mįslingąja liga, todėl pastarasis nusprendžia suvienyti jėgas su paslaptinga moterimi ir vietiniu šamanu tam, kad išvaduotų kaimo žmones nuo keisto prakeiksmo.
Šis filmas yra tarsi kelių kino žanrų mišinys, kupinas įtampos bei sujungiantis nejaukią atmosferą su kruvinomis scenomis, komediją policijos tematika ir klasikinius siaubo filmų elementus, stebinantis savo unikalumu. Filme šiek tiek paliečiama ir ksenofobijos problema, kadangi iš pradžių įtarimas dėl žmogžudysčių krenta ant neseniai į kaimelį atsikrausčiusio japono, kuris dėl savo keisto gyvenimo būdo kaimo senbuviams atrodo įtartinas iki tol, kol galiausiai suprantama, kad už šių žmogžudysčių slypi kažkas daugiau.
Tokie filmai kaip„Verksmas“ yra kuriami tam, kad tarsi įlįstų į žiūrovo smegenis ir ten sėtų baimę ir nerimą. Režisierius Na Hongjin savo istoriją žiūrovams pateikia tarsi policijos procesą, užpildydamas dviejų su puse valandos trukmės juostą intrigomis ir įtampa.
9. „Bacchus ponia“ / “The Bacchus Lady”(Lee Jae-yong, 2016)
Pietų Korėjos kino pasaulyje jau seniai žinomas režisierius E J-yong savo naujausiame filme „Bacchus ponia“ nagrinėja sukrečiančią temą, nuo kurios dauguma verčiau rinktųsi nusukti akis. Filme pasakojama senyvo amžiaus moters istorija, kurios vienintelė išeitis prasimanyti pinigų yra parsidavinėti. Per jos akis galima išvysti žiaurią pensinio amžiaus sulaukusių žmonių realybę dabartinėje Pietų Korėjos visuomenėje.
So-young, kurios vaidmenį atlieka aktorė Youn Yuh-jung, yra viena iš Seulo „Bacchu ponių“ – senyvo amžiaus moterų, siūlančių prostitucijos paslaugas vyrams miesto parkuose. Jos gyvenimas monotoniškas, besisukantis tik apie darbą ir du neturimą šeimą atstojančius kaimynus – transeksualę Tiną ir invalidą Do-hoon. Tačiau jos gyvenimas pasisuka netikėta linkme kai ji imasi globoti maišytos kilmės berniuką Minho. Tuo pat metu vienas po kito So-young ilgalaikiai klientai ima iš jos prašyti daugiau nei jos „paslaugų“ – nusivylę savo gyvenimais, jie prašo moters pagalbos juos užbaigti.
Nors filme atspindėta nemažai socialinių problemų, į jas labai nesigilinama, nenukrypstama nuo pagrindinės siužeto linijos. Gilinamasi į pagrindinės veikėjos neviltį ir sunkumus, jos vidinę dilemą, kai iš prigimties geraširdė ir užjaučianti, ji priversta rinktis tarp savo pačios likimo ir galimybės padėti besikankinantiems savo klientams. Nors siužetas rimtas, filme netrūksta ir ironijos bei šiek tiek humoro. Pagrindinė veikėja juokauja, kad kalėjimas jos gyvenime nebūtų blogai, kadangi ji neturi pakankamai pinigų gyventi senelių namuose.
8. „Odė mano tėvui” / “Ode to My Father” (Yoon Je-kyoon, 2014)
Filmas, pasakojantis vieno žmogaus gyvenimo istoriją, jos vingius ir pagrindinio veikėjo patirtus sunkumus susidūrus su svarbiausiais ir skaudžiausiais moderniosios Korėjos istorijos įvykiais. Ši juosta Pietų Korėjoje susilaukė didelio pripažinimo ir sėkmės. Aštuonias savaites išbuvusi populiariausių naujų filmų sąrašo viršuje, juosta į kino sales pritraukė daugiau nei 14 milijonų žiūrovų.
Dėl 1950-1953-aisiais vykusio Korėjos karo pradėtos Hungam evakuacijos metu, 1950-ųjų metų gruodį 100000 šiaurės korėjiečių jūra buvo plukdomi iš Šiaurės Korėjos. Dar vaikas, pagrindėjas veikėjas Deok-su su motina, broliais ir seserimis įlipa į vieną iš evakuacijos laivų, tačiau sumaištyje pameta savo tėvą ir jauniausiąją seserį. Vienintelis jam likęs atminimas yra sesers suknelės skiautė, ir bėgant metams Deok-su neturi daug vilčių dar kada nors surasti tėvą ir seserį. Su likusiais šeimos nariais berniukas atvyksta į Korėjos uostamiestį Busaną, kur apsigyvena su teta, kuri turi mažą krautuvėlę Gukje turguje. Kol jo šeimos nariai stengiasi apsiprasti su nauju gyvenimu ir išmokti gyventi kaip karo pabėgėliai, Deok- su niekada nepamiršta pažado, kurį davė savo tėvui – visada ginti ir saugoti savo šeimą.
Šis istorija nėra pasakojimas apie pavienio žmogaus patyrimus – Deok-su tarsi atstovauja visą savo kartą, kuriai teko pragyventi Korėjos karą, emigruoti tam, kad galėtų išgyventi ir kovoti Vietnamo kare. Pagrindinė priežastis, padedanti Deok-su kovoti ir išgyventi, yra jo šeima ir poreikis ją apsaugoti. Kurį laiką jis gyvena ir uždarbiauja Vokietijoje, sugrįžęs sukuria savo šeimą, tačiau dėl pinigų trūkumo vėl yra priverčiamas išvykti. Jis vyksta į Vietnamą, kur, dirbdamas techniku, tikisi nesusidurti su karo žiaurumais.
7. „Maskaradas“ / “Masquerade” (Choo Chang-min, 2012)
Marko Tveno „Princą ir elgetą“ siužetu primenantis korėjietiškas filmas „Maskaradas“ susišlavė gausybę apdovanojimų ir sulaukė didelio ne tik P. Korėjos, bet užsienio filmų mėgėjų dėmėsio.
Po nepavykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, Džosono karalius Gwanghae jaučiasi nesaugus savo paties rūmuose. Jis įsako savo vyriausiajam patarėjui surasti jo antrininką, kuris prireikus apsimestų juo ir padėtų tikrajam valdovui išvengti grėsmės. Surastasis antrininkas – neturtingas linksmintojas vardu Ha-sun. Geraširdį ir naivų valstietį mokinti elgtis kaip karalius imasi patarėjas ir vyriausiasis rūmų eunuchas. Tačiau karaliaus Gwanghae baimė netikėtai tampa tikrove – jis apnuodijamas ir panyra į komą, o apsimetėlis Ha-sun priverčiamas iš tikrųjų perimti karalystės valdovo pareigas. Kuo labiau Ha-sun įsipainioja į politinius rūmų reikalus, tuo keistesni jo sprendimai atrodo karaliaus pavaldiniams, ir netrukus nepatenkinti priešai ima spęsti apsimetėliui karaliui spąstus.
Filmo veiksmas vyksta XVII-ojo amžiaus Korėjos pusiasialyje, kuriame tuo metu gyvavo Džosono karalystė. Ją tuo metu valdė filme pagrindinį vaidmenį įkvėpęs karalius Gwanghae. Kuo įdomi šio karaliaus istorija? Aštuntaisiais jo valdymo metais iki tol aristokratiją lepinę įstatymai jo paliepimu buvo staiga pakeisti, ir turtingasis visuomenės sluoksnis buvo priverstas mokėti didesnius mokesčius. Tokia pertvarka palengvino valstiečių ir viduriniosios klasės naštą, o kilmingiesiems taip pat buvo įsakyta neišnaudoti valstiečių kaip vergų, nebent jie norėtų užsitraukti karaliaus pyktį. Būtent prieš karaliui staiga susirūpinant valstiečių gerove analuose ir trūksta penkiolikos dienų įrašų – jų metu galimai įvykusių dalykų scenarijumi filme tampa karaliaus antrininko istorija.
6. „Bevardis gangsteris: Laiko taisyklės“ / „Nameless Gangster: Rules of the Time“ (Yoon Jong-bin, 2012)
Tai nėra tipinis veiksmo filmas mafijos tematika, kur nuolat pešasi ir vienas į kitą šaudo raumeningi ir simpatiški vyrukai. Šio filmo pagrindinis veikėjas netgi nėra pakankamai jaunas, kad tilptų į įprastinius filmų standartus, kur vyrauja jaunystės kultas – tai savo gyvenimą jau įpusėjęs ir ne itin patrauklus vyras, iki kaklo paskendęs nešvariuose darbeliuose. Bet tai jokiu būdu nesumenkina filmo kokybės.
Vos filmui prasidėjus, žiūrovas yra supažindinamas su 1990 –ųjų Pietų Korėja, kurios tuometinis prezidentas skelbia karą organizuotam nusikalstamumui ir šalyje siaučiančioms gaujoms. Čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį istorijos veikėją Choi Ikhyuną (akt. Choi Minsik), kuris, kaip ir daugelis nusikaltėlių, kalėjime laukia savo teismo. Agresyviai nusiteikęs prokuroras liepia Ikhyunui ant popieriaus lapo surašyti visus nusikaltimus, kuriuos jis yra padaręs per visą savo gyvenimą, teigdamas, kad Ikhyunas bus nuteistas kaip centrinė figūra Pietų Korėjos mafijoje.
Netrukus prasideda kelionė po Ikhyuno atmintį, kuri žiūrovą siunčia laiku atgal iki pat 1982 – ųjų į Pietų Korėjos miestą Busaną. Šis miestas yra vienas iš kelių Pietų Korėjos laivybos uostų, priimančių ir siunčiančių krovinius, todėl Ikhyunas, dirbdamas muitinėje, neblogai uždirba, prie oficialiaus atlyginimo prisidurdamas kyšiais. Tačiau ir muitinės vadovybės nervai ne geležiniai – Ikhyunui gresia nemenki nemalonumai ir darbo praradimas, bet, kaip sakoma, jeigu Dievas uždaro duris, tai paliks atidarytą langą – ir tas langas pasirodo esąs 10 kilogramų sverianti kokaino siunta, kuri turi būti išsiųsta į Japoniją. Ikhyunas nusprendžia iš to gerai pasipelnyti su savo tolimu giminaičiu Hyungbae (akt. Ha Jungwoo), taip prasideda ir Ikhyuno kelionė į mafijos viršūnėles.
5. „Asura: beprotybės miestas“ /”Asura: City of Madness” (Kim Sung-soo, 2016)
Pietų Korėjos režisieriaus Kim Sung-soo kriminalinis trileris, pasakoja fikciniame mieste Aname vykstančią istoriją, perpildytą veiksmo, korupcijos ir netikėtų išdavysčių.
Filmo pagrindinis veikėjas – detektyvas Han Do-kyung, kuris metų metus paslapčia dirba korumpuotam Anamo merui Park Sungbae. Tačiau siužeto pradžioje situacija pasikeičia – Han Do-kyung negailestingo prokuroro Kim Cha-in yra verčiamas prisidėti prie mero veiklos tyrimo, siekiant atskleisti jo nešvarius darbelius. Išsigandęs ir užspęstas, detektyvas Han įtikina savo jaunesnį partnerį Sunmo perimti jo darbą merui, tačiau laikui bėgant veikėjų reikalai susipainioja netikėtais būdais. Padėčiai vis blogėjant, pasidaro aišku, kad šiame žvėriškame pasaulyje išgyvens tik negailestingiausi.
Indų mitologijoje, žodis „Asura“ reiškia pusdievį, kurį yra užvaldžiusios amoralios aistros, besikaunančios tarpusavy jo viduje. Tokia alegorija labai tinka filmo pagrindiniams veikėjams, kurių godumas ir pinigų bei galios troškulys pasaulį aplink juos paverčia tikru pragaru. Reikia pripažinti, kad šis filmas, panašiai kaip nemažai kitų populiarių filmų bei serialų, vaizduoja politikus ir įstatymų leidėjus klastingesnius ir žiauresnius nei tikrus nusikaltėlius. Taigi savaime suprantama, kad filme režisierius nesiekia žiūrovui sukelti vilties, kad veikėjai gali pasitaisyti ar suvokti savo klaidas – jie pasmerkti skęsti savo nuodėmėse ir kovoti vienas prieš kitą, grimzdami vis giliau į dugną.
4. „Pieta” (Kim Ki-duk, 2012)
Filmo veiksmas mus nukelia į Pietų Korėjos sostinės Seulo centrą, kur įvairių amatininkų dirbtuvių savininkai bando išlaikyti savo šeimas ir atrasti darbo, kai tuo metu Seulas atsinaujina, kyla dangoraižiai ir elektronikos parduotuvės. Šie darbininkai nuolat patiria skurdą, todėl yra priversti skolintis pinigus tam, kad pragyventų, ir dažniausiai tai daro ne bankuose, o pagal skelbimus sudarydami sutartis, kurios jiems baigiasi tragiškai – pasirašydami paskolos sutartį jie sutinka apsidrausti didžiulėmis sumomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe, o jeigu skolos grąžinti negali, tuomet pas juos apsilanko skolų surinkėjas, darbe „netyčia“ atsitinka nelaimė, kuri dažniausiai suluošina juos visam gyvenimui, o pinigus pasiima tie, kam darbininkai yra skolingi. Štai čia pirmąkart ir sutinkame pagrindinį veikėją Lee Kangdo (akt. Lee Jungjin) – filme išsamiai parodoma jo skolų surinkėjo „darbo“ diena, neapsieinanti be smurto, grasinimų ir prievartos.
Atrodo, Kangdo nejaučia užuojautos, nei jokių kitų jausmų absoliučiai niekam – nei šeimai, kuri vos suduria galą su galu ir neišgali sumokėti jam palūkanų, nei vyriškiui, kuris dirba beveik be poilsio tam, kad uždirbtų pakankamai pinigų, kad atiduotų skolas ir išlaikytų savo seną motiną. Nemažai filmo veikėjų Kangdo vadina velniu, kuris atėjo į žemę tam, kad gundytų žmones pinigais, ir velnio apibūdinimas Kangdo puikiai tinka, nes kino ekranuose seniai neteko matyti pagrindinio veikėjo kuris taip abejingai žiūrėtų į tai, kaip žmogui traiškomi pirštai, ar kuris laužytų skolininkui kelius su tokia nuobodžiaujančia veido išraiška.
Tačiau netrukus viskas ima keistis, kai Kangdo sutinka paslaptingą moterį (akt. Jo Minsu), kuri teigia esanti jo mama. Iš pradžių jis tuo netiki, netgi daužo durimis per jos pirštus, kad tik ji nuo jo atstotų, bet moteris nepasiduoda ir tarsi prisiklijuoja prie Kangdo, gamindama jam maistą, kalbindama jį, netgi sekdama jam iš paskos ir žiūrėdama, kaip jis žaloja žmones.
3. ,,Okja“ (Bong Joon-ho, 2017)
Kas tai yra iš tikrųjų? Filmas vaikams? Proveržis nuotykių filmuose? Subtili politinė alegorija? Siaubinga distopinė satyra, o gal vegetarų manifestas?
Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmas ,,Okja“- tai tobula satyrinė komedija susijusi su globalizacijos išdaigomis. Filmo įdomybės yra genetiškai modifikuoto maisto produkcija ir blogas elgesys su gyvūnais. Šios istorijos širdis yra miela draugystė tarp modifikuoto gyvūno, primenančio peraugusią kiaulę ar mažą begemotą, ir korėjietės merginos Mijos (akt. An Seo Hyun). Galite vadinti tai kuoktelėjusiu vaikišku filmu, bet jis siunčia tam tikrą žinutę.
Istorija prasideda įvadu apie Lucy Mirando (akt. Tilda Swinton) ir Mirando korporaciją sumaniusius sukurti projektą Čilės paršelių veisimui, kuriuos užauginti bus ekonomiškai lengviau ir galbūt padės išspręsti maisto trūkumą. Lucy įspūdinga moteris nužengusi tarsi iš košmaro: platininė blondinė, korporacijos primadona. Per spaudos konferenciją ji praneša, kad naujosios kiaulės sukels minimalų poveikį aplinkai, joms reikės mažiau maisto ir sukels revoliuciją maisto pramonėje.Korporacija paskelbia visuotinį konkursą, kuriame ūkininkai iš viso pasaulio gaus po vieną tokią kiaulę. Kiekvienas stengsis užauginti kuo didesnę ir skanesnę, varžysis tarpusavyje dėl pergalės.
Vėliau istorija persikelia į laikotarpį po kelių metų. Mija yra našlaitė, gyvenanti Šiaurės Korėjos kalnuose ir jos mylimiausia kiaulė Okja jai yra kompanionė ir geriausia draugė. Tuo metu, Niujorke atėjo laikas įvertinti užaugintas kiaules ir korporacija pradeda imtis veiksmų. Blogoji korporacija, sukūrusi Okja, susigražina ją atgal, siekdama paversti šonine.
2. „Aš regėjau šėtoną“ / “I Saw the Devil” (Kim Jee-woon, 2010)
Kyung-chul – pavojingas serijinis žudikas. Jis įvykdo kelias žmogžudystes, kurių aukos yra jaunos moterys ir vaikai, ir juos nužudo naudodamas sunkiai protu suvokiamas, sadistiškas priemones. Policija ilgą laiką vaikosi psichopatą, tačiau niekaip negali jo pagauti. Vieną dieną, žiauriojo žudiko auka tampa į pensiją išėjusio policijos vado dukra. Jos sužadėtinis Soo-hyun, vienas iš geriausių slaptųjų agentų, pasiryžta surasti nusikaltėlį ir atkeršyti jam pats.
Jis prisiekia, kad padarys viską, kad atkeršytų žudikui, net jei pačiam reikės tapti pabaisa. Tarp žudiko ir slaptojo agento užsimezga pavojingas katės ir pelės žaidimas, kuriam besivystant abiems riba tarp gėrio ir blogio ima blankti.
2010-aisiais pastatytas filmas filmavimo ir scenų kokybės atžvilgiu yra puikus. Nors nuo pat filmo pradžios jau yra aišku kas yra žudikas ir žiūrovui nereikia spėlioti, filmas visvien yra kupinas įtampos, kuri auga vis labiau ir labiau besivystant veikėjų konfliktui. Pagrindinį slaptojo agento vaidmenį atlieka garsusis aktorius Lee Byunghun, puikiai susitvarkęs su sudėtingu vaidmeniu ir šį kartą, o žudiko psichopato vaidmenį ne mažiau puikiai atlieka patyręs aktorius Choi Min-sik.
1. „Tarnaitė“ / “The Handmaiden”(2016, Park Chan-wook)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Pasakojimas mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?
Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. „Tarnaitė“ – pavojingai slidi erotinė fantazija apie turtingą japonę, jos sadistą dedę, jai atidavusią tarnaitę ir apgaviką, kuris gudriai ir apgalvotai stengiasi įvykdyti velniškai sudėtingą ir pavojingą aferą. Juosta taip meistriškai žaidžia žiūrovo jausmais, kad jis net pats nepastebi, koks sugundytas ir apnuogintas jis pasijunta.
