Su filmu „Nuryk“ (Swallow) režisierius Carlo Mirabella-Davisas įtraukia žiūrovus preciziškas vaizdais bei, iš pirmo žvilgsnio, ramiu, jaukiu gan lėtai besirutuliojančiu siužetu. Tačiau įpusėjus siužetui tampa akivaizdžiai pastebima įtampa bei pagrindinių veikėjų drama.
Haley Bennett vaidina Hunter, namų šeimininkę, pakliuvusią į nedėkingą, kontroliuojančią santuoką, kurioje akivaizdžiai nesijaučia laiminga. Mergina vieną dieną nusprendžia nuryti stiklo kamuoliuką. Iš pradžių atrodo, jog tai tik nekaltas žaidimas ar tiesiog neapgalvotas veiksmas, tačiau laikui bėgant daiktai, kuriuos mergina valgo tampa vis pavojingesni ir didesni. Ar tai savęs žalojimo veiksmas? Agresyvus santuokinio pasipriešinimo demonstravimas? Iš pradžių sąmoningai nepermatomas „Nuryk“, kurio pasaulinė premjera įvyko 2019 metų „Tribeca“ kino festivalyje, yra svaiginantis feministinis bei režisieriui artimas sumanymas.
Susijungus skirtingoms filmo gijoms bei siužetui įgaunant pagreitį, galima suprasti, kaip Hunter niekada neturėjo autoriteto savo kūnui, ar apskritai, santykiuose su vyru. Kaip nuo mažens jos ribos buvo nuniokotos, įspraustos į rėmus, taip ir ištekėjusi už turtingo, sėkmingo vyro mergina greitai tampa priklausoma nuo jo norų, o jos asmeninis gyvenimas apsiriboja izoliuotuose vyro modernistiniuose namuose su vaizdu į nesibaigiantį mišką. Būtent tada galime pastebėti merginos lūžio tašką, kai Hunter atsiranda įprotis ryti negyvus daiktus.
Didėjant Hunter rijimo įpročiui, kurį nuolat papildo maži daiktai nuo židinio atbrailos ar kitų vietų, didėja ir jos galios jausmas. Mergina pradeda jaustis kontroliuojanti savo pačios gyvenimą, jaučiasi nepriklausoma ir drąsi. Vis dėlto ji negali ilgai saugoti savo paslapties, ypač kai netrukus sužino, kad yra nėščia. Trumpalaikis autonomijos jausmas, kurį ji jaučia savo kūne, netrukus tampa ne tik jai, bet ir jos vyrui bei jo šeimai žinomas faktas.
Pabaigoje personažai, kurie iš pradžių atrodė tokie paprasti, įgavo stulbinamai skirtingas asmenybes, atskleisdami tikrąjį slegiančios kasdienybės veidą – tokią, kurioje vyrai kuria taisykles ir gali institucionalizuoti tuos, kurie nesilaiko. Tačiau niekas nepasikeičia labiau nei Hunter. Nesvarbu, ar ji supranta prievartą, ar ne, kiekvienas daiktas, kurį įsideda į burną, yra pasirinkimas, siekiant susigrąžinanti savo nepriklausomybę bet kokiu būdu. Toks elgesys merginą fiziškai bei psichologiškai naikiną, tačiau ne tiek, kiek ji jautėsi esanti sužlugdyta gyvendama su vyru, kur kiekviena diena atrodė vienoda, ten, kur mergina nesijautė išgirsta ar pastebėta.
„Nuryk” remiasi tuo, kaip moteriškas tobulumas labai dažnai gali būti siejamas su savęs naikinimu. Hunter grožis ir jos paklusnumas yra siejami su asmeninėmis aukomis, kurių laukiama ir kuriomis žavimės, kol jos galiausiai iškyla į paviršių ir sukelia daugiau problemų nei naudos. Šis filmas atskleidžia ilgus metus egzistuojančias problemas, tokias kaip savivertės trūkumas, begalinė kontrolė, psichologinės problemos, lyčių nelygybė ir aibė kitų, metų metus egzistuojančių problemų.
Filmą apie visapusišką kontrolę ir klaustrofobišką įstrigimą rėmuose „Nuryk“ įkvėpė režisieriaus Mirabella-Davis močiutė. 1950-ųjų namų šeimininkė, kuri, įstrigusi nelaimingoje santuokoje, ėmėsi obsesinių ir kompulsinių polinkių, tokių kaip kraštutinis rankų plovimas. Močiutė galiausiai buvo patalpinta į psichikos įstaiga ir jai buvo atlikta elektros šoko terapija bei nesąmoninga lobotomija. Manydamas, kad ji buvo nubausta už tai, kad neatitiko visuomenės lyties lūkesčių, Mirabella-Davis teigia, kad jo filmas yra tarsi pagarba jai: „Aš norėjau sukurti feministinį filmą, kuriame būtų nagrinėjami lyties lūkesčiai ir patriarchatas“.
