Niekas neleis suabejoti, kad filmas „Jėzaus stovykla“ yra dokumentinis.
Niekas išskyrus ekrane rodomus vaizdus, kuriais ne tik sunku patikėti, bet ir visai nesinori manyti, kad tai yra tiesa. Masinis pamišimas bei transas šokiruoja ir netrukus apima jausmas tarsi tave purtytų. Kaip taip gali būti?!
Aklas regėjimas
„Jėzaus stovykla“ – tai režisierių Heidi Eving ir Rachel Grady bendras darbas, po kurio pasirodymo viešumoje minėtoji stovykla buvo uždaryta dėl neigiamos visuomenės reakcijos. O kaip galėtų būti kitaip? Ir kaip apskritai ši smegenų plovimo mašina kuo ramiausiai egzistavo iki tol?
Stebint šios vasaros stovyklos vaikų kasdienybę nelieka abejonių, kad tai vienas baisiausių kada nors matytų siaubo filmų. Mažyčiai vaikyčiai rangosi ir purtosi, kaukia, verkia, šaukia ir pučia snarglių burbulus taip kviesdami dievulį arčiau savęs. Vaikučiai greitai patiki, kad yra baisūs nusidėjėliai ir snarglių burbulų puota tik pagausėja.
Dokumentinio filmo “Jesus camp” kadras
Vienok tai dar nėra baisiausia šio siaubo filmo dalis. Baisiausia, kai 9 – 12 metų vaikučiai yra bekompromisiškai įsitikinę, kad kiekvienas jiems sakomas žodis yra šventa tiesa ir yra pasiryžę daryti bet ką, kad tik tą skelbiamą tiesą apgintų. Ko ne armija? Baisi, siaubą kelianti armija.
Evangelikų vedlė entuziastingai aiškina, kad Harį Poterį reikia tempti ant laužo, o vaikučiai trina rankutes ir yra pasirengę atlikti dievulio valią.
O ką veikia tėvai?
Na, o tėvai šiame filme prašosi būti papurtomi. Stipriai stipriai. Gal net trinktelėti reikėtų. Bet ko gero anie tik atsuktų kitą skruostą… Kol jų atžalos purtosi ant žemės ir taškosi snargliais atgailaudami už savo nuodėmes, tėveliai išdidžiai šypsosi.Tėvų fanatizmas gasdina, tačiau ne taip labai, kaip žinojimas, kad jie į pasaulį išleis dar didensius fanatikus.
Evoliucija – nesąmonė. Ne šiaip kokia lengvo pobūdžio nesąmonė, bet visiškas kliedesys. Nesvarstomas. Brangūs, meilės dievui apsėsti, tėveliai ne tik, kad kemša savo vaikams į galvas ypatingai abejotinas teorijas kaip faktus, bet ir saugo juos nuo bet kokių kitų tiesų. Šie tėveliai labai didžiuojasi, kad moko savo vaikučius namie, nes šitaip užkertamas kelias vaikų abejonėms. Kai negirdi mokyklose skelbiamų erezijų – tai ir tikėjimas stipresnis.
Dokumentinio filmo “Jesus camp” kadras
Šventa politika
Visas šis fanatizmas siejimas su paprasčiausia politika. Na, gal ne pačia paprasčiausia, nes planas gana suktas – paruošti būrį neabejojančių (neabejoja, nes nemąsto) rinkėjų pasiruošusių ne tik atiduoti savo balsus už respublikonus, bet ir verbuoti kitus. Tačiau šios politinės žabangos nėra pats baisiausias dalykas. Baisiausia, kad valstybė užpildoma tuščiagalviais fanatikais, kurie tęs savo darbą ir kažkada į pasaulį paleis dar daugiau piktybiškai neįgalių individų.
Filmo peržiūros metu ne kartą kyla klausimas kodėl niekas nieko nedaro? Gelbėkit tuos vaikus. Galbūt kuriems nors dar nevėlu. Gelbėkitės patys. Jums teks gyventi su šiais padarais toje pačioje svajonių valstybėje, o kai kam neabejotinai nuskils ir bendra gatve su jais dalintis.
Vis tik gal ne visai jau taip niekas nieko ir nedaro. Filmas gi pasiekė dienos šviesą, ragino amerikiečius atsimerkti (nors nėra paslaptis, kad tai jiems padaryti yra nelengva). Stovykla nutraukė savo veiklą – šis tas.
Verdiktas 9/10
„Jėzaus stovyka“ ne tik vienas geriausių matytų dokumentinių filmų – tai dar ir vienas baisiausių siaubo filmų. Realybė gąsdina labiau už prasimanymus. Tikėjimo laisvė virsta laukiniu fanatizmu ir apsėda slpniausią grandį, o tai stebint kyla savanaudiškas noras – niekada tų būtybių nesutikti savo kelyje.
