Mylimas ir nekenčiamas Emilis Vėlyvis grįžta su trenksmu.
Trenksmas – efektyvus ir nuotaikingas, tačiau tuo pačiu metu žeminantis. Jau „Zero II“ aiškiai jaučiamas hiperbolizacijos perteklius, o „Redirected“ tik įrodo, kad režisierius mėgsta paaštrinti. Skirtumas tik tas, kad šį kartą tas aštrumas gali įžeisti… Arba priversti šypsotis.
Sveiki atvykę į Lietuvą
Visai ne savo noru keturi Didžiosios Britanijos piliečiai patenka į Lietuvą. Ši ketveriukė ne šiaip sau eiliniai turistai, o sumanę greitai praturtėti kriminalinio pasaulio atstovai. Lygiai taip pat ne savo noru jiems iš paskos į šį Dievo užmirštą kraštą atvyksta ir daugiau šešėlinės veiklos propaguotojų. Užverda tikras pragaras ir nėra čia nei herojų, nei anti herojų, tik didelė košė.
Įkvėpimo šaltiniai
Pats filmas sukaltas iš nesibaigiančių veiksmo ir puikių juoką keliančių scenų. Daug kokybiškų vaizdų ir neprasto humoro. Atsigręžta į britų kiną ir atidžiai panagrinėta. Tačiau pats Lietuvos vaizdas piešiamas pasitelkus tokių TV laidų kaip 24 valandos ir TV pagalba epizodus. Kadangi to dar negana pridedamas ir kriminalų dešimtukas.
Hiperbolizuota tikrovė liejasi laisvai. Kas šiaip jau savaime nėra nei blogai, nei gerai. Tačiau kažkaip nors ir per šypseną tas lietuviškumo menkinimas gali erzinti. Supuvusi šalis su supuvusiais gyventojais ir nudvėsusiu vidumi kelia neigiamas emocijas ir norisi, kad bent vienas pliusas būtų mestas į savą daržą.
Dėl tokio ultra hiperbolizuoto realybės šou belieka įsijungti visą galimą humoro jausmą ir juoktis iš to kas esame, nes priešingu atveju filmas tik siutintų. Juoktis visada geriau nei pykti, net tada kai pykti yra dėl ko.
Toli nenuklysta
Tenka pripažinti, kad „Redirected“ reklama, šmėžavusi gana ilgą laiko tarpą, buvo išties patraukli. Negalima teigti, kad pasirodęs filmas tik eilinis burbulas, tačiau iš esmės nebuvo nieko kas šokiruotų, nustebintų, atvertų, užmerktų, priverstų staigiau ar lėčiau funkcionuoti akis.
Pauliaus Makausko nuotr. / Gilas Darnellis „Redirected“ filmavimo aikštelėje Užupyje
Emilis Vėlyvis nenuklysta nuo savo jau pamėgto stiliaus ir noromis nenoromis filmas imamas lyginti su „Zero“ dualogija, nes su tikru britišku kinu („Traukinių žymėjimas“, „Lok stauk arba šauk“) lyginti, kaip ir nelabai verta. Kadruotės, braižas, veiksmas, scenarijus – viskas iš esmės jau matyta, skirtumas čia tik tas, kad ekrane šmėžuoja pasaulinio mąsto įžymybių veidai. Didžiausias paradoksas, kad tie įžymūs, pasauliniai veidai ne taip jau visiems ir žinomi, o didžiausio dėmesio susilaukia būtent lietuviškasis elitas.
Šablonų galia
Taigi pasirodo ilgai lauktas Vinie Jones‘as. Ir jis lygiai toks pats, kokį kada nors esame matę – piktas, agresyvus, ant visų rėkiantis ir su autoriteto ženklu kaktoje. Jokio stebuklo, jokio šoko. Likusi užsienio žvaigždžių ketveriukė niekuo per daug nežavi. Taip, jie atlieka savo darbą, bet nedaugiau.
Išvydus Vytautą Šapranauską, paskutiniame jo vaidmenyje, apima graudus juokas. Tai tas žmogus – personažas, kuris visada sugebėjo išspausti šypseną. Tai jis padaro ir čia. Ir ne vieną kartą. Tai artima ir tinkama jam.
Filme kiek pasiskėtrioja pilietis liaudyje žinomas kaip Cololo, tačiau jo šmėstelėjimas ne kuo skiriasi nuo mikimauziškų „Dzin“ personažų.
Atrodo, kad aktoriai nelabai kuo stebina (išskyrus minėtą Vytautą Šapranauską), tad tenka dėkoti gana neblogam scenarijui, nes tiesa ta, kad jeigu būtų tekę kuriam nors iš aktorių tempti ilgesnį laiką ekrane jis/ji tiesiog taptų nežiūrimi.
Kam visa tai?
Panašu, kad filmu ketinta aprėpti kuo platesnę auditoriją. Nuo „Zero“ gerbėjų iki užsienio žvaigždžių medžiotojų. Visiems norėta įtikti ir tas jaučiasi. Juokitės iš kaimo buities nukankintų kirminų linksmybių, juokitės iš „Sopranų“ mafijos nesusipratimų, juokitės juokitės juokitės. Visiems numesta po demoralizuojantį kaulą.
Kaulas lieka kaulu ir kiekvienas gauna savo davinį, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų su auditorijos pasiekiamumu, filmas palieka keistas emocijas. Jis pykdo ir džiugina vienu metu. Tenka pripažinti, kad tai vienas profesionaliausių lietuvių kūrybos darbų ir už tai lenkiama galva. Tačiau tuo pačiu metu šis filmas ir pykdo už Lietuvos įvaizdžio sugretinimą su gūdžios Bratislavos uždraustu užkampiu.
Turint bent šiek tiek sąmojingumo bus galima pasijuokti iš savęs, iš to kokie esame ir kur gyvename, tačiau vien sąmoningumo neužteks, kad filmas keltų tik ironišką juoką. Norint vien juoktis iš to kas matoma dar reikia turėti ir šiokį tokį kiekį neapykantos savam kraštui.
Verdiktas 8/10
„Redirected“ pykdo ir juokina vienu metu. Tai keistas, tačiau neabejotinai paveikus derinys. Ir jį tiesiog būtina pamatyti norint sužinoti, kokiu būdu jis paveiks tave. Ir jeigu prajuokins (ar privers pykti) tai kaip labai. Tai pasakys daugiau apie jus pačius, nei apie filmą ar režisierių.
