„Proto medžiotojus“ (“Mindhunter” 2017-) pamils kiekvienas kriminalinio žanro mylėtojas, kadangi serialas siekia atskleisti ir padėti suprasti žiūrovams kaip veikia siaubingų nusikaltėlių protai. Žiūrovai stebi kaip du FBI agentai – jaunasis tyrėjas Holdenas Ford (Džonatanas Groff) ir patyręs agentas Bilas Tench (Holtas McCallany) bando sukurti sistemą, kuri padėtų geriau suprasti nusikaltėlius. 1977 metais jie pradeda savo kelionę po JAV apklausdami pačius siaubingiausius visų laikų žudikus.
Besivystant veiksmui, susiduriame su dažnai pasitaikančiu klausimu – ar serijiniu žudiku tiesiog gimstama, ar tokius juos paverčia gyvenimas ir juos supanti aplinka? Ar žmonės turėtų stengtis suprasti žudikus, o gal tiesiog jiems visiems klijuoti „blogio“ etiketes? Prie žudikų prieinama užsimaskavus, ir ši maskuotė padeda pagrindiniam veikėjui kalbėti žudikui suprantama kalba ir tokiu būdu išgauti iš jo daugiau informacijos. Tai ir proto žaidimas – galbūt abejotinas, bet tuo pačiu genialus. Kitą vertus, gebėjimas taip natūraliai bendrauti su žudikais kelia nerimą. Jis verčia mus susimąstyti ar žmogus su tokiu ypatingu gebėjimu gali būti laikomas „normaliu“.
Yra žinoma, kad serijiniai žudikai dažnai tampa įkvėpimu kūrėjams, kadangi žmonės turi ši žiaurų susižavėjimą baisiomis bei dramatiškomis mirtimis. Pačios įdomiausios scenos tos, kuriose galime pamatyti žudikus – kaip, kad pirmąjį apklaustąjį – Edą Kemper (Kameronas Britton), pramintu Co-Ed žudiku. Jis pasirodo esantis sąžiningas sau ir gyvenimui – ramaus būdo ir atviras personažas.
Siužetas yra dalinai pagrįstas negrožinės knygos tokiu pačiu pavadinimu, parašytos Džono Douglas ir Marko Olshaker. Knygoje agentas Douglas nukelia skaitytojus į užkulisius kur jis tiria tokias ikoniškas bylas, pavyzdžiui, Čarlzo Manson, Tedo Bundy ar Edo Gein bylas.
Daugelis serialų su panašiomis tematikomis mėgsta įtraukti praeities intarpus ar pakartotinai rodyti nusikaltimo įvykdymo sceną, šitaip iššvaistydami dalį biudžeto tik tam, kad bereikalingai prailginti serijos trukmę. „Proto medžiotojai“ yra kiek paprastesnis serialas tuo atžvilgiu. Kiekvieno epizodo veiksmo vieta – tardymo kambarys, kuriame būna žudikas ir du agentai apklausinėjantys nusikaltėlį. Taip apibūdinus skamba pakankamai nuobodžiai, bet kažkokiu būdu „Proto medžiotojai“ vis tiek sugeba prikaustyti prie ekrano – tikriausiai vykdančiojo prodiuserio Deivido Fincher dėka.
Davidas Fincheris slypi ir už tokių įžymių filmų kaip „Kovos klubas“ ir „Dingusi“, todėl galim pastebėti panašius elementus „proto medžiotojuose“. Serialas turi netgi tą patį šaltakraujišką, šiurkščią atmosferą, o veiksmas vystosi šaltu, lėtu žingsniu. Per dešimt serijų nenutinka praktiškai nieko įspūdingo šiame pasaulyje kovojančiame su nusikalstamumu, tačiau serialai tai suteikia realizmo pojūtį, kitaip nei Fincher filme „kortų namelis“. Serialas nesiremia veiksmu ar kruvinomis scenomis, bei jame nėra kažkokios kvapą gniaužančios kulminacijos. Atvirkščiai, tempas atrodo metodiškas, apskaičiuotas – tarsi šnekant apie niekšišką žmogžudystę visiškai abejingu veidu ir bejausmiu balsu. Labai ramu, lyg stebint Bundy paskutinį interviu prieš jam sulaukiant mirties bausmės.
„Proto medžiotojai“ – tai visiškai subalansuotas, realistiškas ir savotiškai klaikus kino šedevras, kurio negali žiūrėti jautrūs žmonės. Lėtas tempas atsisakant sekso tematikos bei kraujo gali neigiamai paveikti kai kuriuos serialus, tačiau atrodo, kad „proto medžiotojus“ toks pobūdis tik papildo. Yra akivaizdu, kad pirmasis sezonas tėra pati istorijos pradžia, palikdama daug potencialo ateinantiems sezonams.
