Tbilisis devyniasdešimt antraisiais – tai metas kai žmonės vis dar stumdosi eilėse prie duonos, o nuošaliose gatvėse galioja savi įstatymai. Žydėjimu čia keri ne augalai, o už bet kokį pumpurą grakščiau besiskleidžianti moksleivių mergaičių moterystė.
Dvi bičiulės Eka (Lika Babluani) ir Natija (Mariam Bokeria), nepaisydamos pesimistiškos laikmečio dvasios, godžiai ragauja gyvenimą. Viskas prasideda nekaltais mėginimais parūkyti, ir berniokų dėmesiu – Natijai asistuoja net du vaikinai. Tiesa, Ekos tėtis sėdi kalėjime, Natijos – geria ir smurtauja namuose, tačiau mergaitėms, atrodo, labiau nei šeimyninės bėdos rūpi nuotykiai mokyklos klasėje. Ar namuose suorganizuotas baliukas prie pianino traukiant kartėlio kupiną meilės dainą, kai staiga sušunkama „mama grįžta!“, ir dainą nutraukia mėginimas išvėdinti prirūkytą svetainę… Tačiau netikėtai viskas įgauna pagreitį – iš pradžių Natijai gavus pavojingą dovaną abi mergaitės pajunta netikėtą galios skonį. Abu Natijos kavalieriai pasiperša, ir, atrodo, panelytė gali mėgautis savo populiarumu, tačiau netrukus šitas džiugesys apkarsta įvykiams pasisukus tragiška linkme. Staiga pasaulis nebeatrodo vieta, kur reikia skubėti viską patirti. Anaiptol nevaikiškos patirtys priverčia mergaites suaugti per vieną dieną.
Režisierių Nanos Ekvtimishvili ir Simono Groso filme meistriškai pateiktas gyvenimas pirmą kartą – kaip tebūna žalioje jaunystėje. Pasakojimo ašis – klasikinis meilės trikampis, kurio atomazga atskleidžia opias tuometinės Gruzijos socialines problemas ir žmonių temperamentą. Vasara, jaunystė, romantiškos svajonės, kurios gimsta net ir pačioje neromantiškiausioje aplinkoje. „Čia ne į temą, bet pas mus namuose dar dabar stovi lygiai toks pats puodas“ – šonan niukteli kino salės kaimynė. Iš tiesų „Pačiame žydėjime“ juosta yra ir puiki sovietmečio interjerų iliustracija, kuri vieniems sukels nostalgiją, kitiems tai bus pažintinė kelionė po visų tarybų sąjungos šalių buitį, kur kiekvienuose namuose buvo vienodos viryklės, baldai, televizoriai ir t.t. Aplinka skurdi, čia nematyti ir gamtos vaizdų, tačiau kvapą gniaužia jaunų žmonių grožis – tikras, nesuvaidintas, rodosi, nepadailintas makiažu. Įtaigi vaidyba ir pasirinktas paprastas pasakojimo stilius – operatorius Olego Mutu darbuojasi taip subtiliai, kad atrodo iš tiesų stebime patį gyvenimą, nepaaštrintą jokiais videokameros galimybių kraštutinumais. Ir nors didžioji dalis veiksmo vystosi daugiabučiuose ar pilkuose skersgatviuose, tačiau tikėtina, kad žiūrint (kaip nutiko ne vienam žiūrovui filmo premjeros Kaune metu) skruostu nuriedės ašarėlė. Ir nebūtinai dėl ko nors tragiško – tiesiog taip gražu, paprasta, sava, romantiška, kad „verkti norisi“. Meilės daina po mylimosios balkonu, drąsus jaunos mergaitės šokis tarp girtų vestuvininkų, buitiški bet labai pažįstami ginčai ir pokalbiai su močiute… Nepaisant šito filmas nepasižymi nuglotnintu holivudiniu saldumu, ir turbūt niekas nedrįstų šios meilės istorijos pavadinti banalia.
Filmas laimėjęs šešis tarptautinius apdovanojimus už režisūrą (tai pirmasis pilnametražis N. Ekvtimishvili kūrinys) ir už vaidybą – nors pagrindinių vaidmenų atlikėjos nėra aktorės ir su šiuo darbu susidūrė pirmą kartą. Ir tikrai, rodosi, jos ne vaidina, jos – gyvena. Buitinis realizmas čia prisodrintas poetiškumu ir kyla įtarimas, kad šis meistriškas poetinis tikrovės pajautimas randasi iš asmeninės režisierės Nanos Ekvtimishvili patirties, kuri yra dar ir scenarijaus autorė. Kūrėja neslepia, kad juostoje gausu autobiografinių motyvų, kaip ir to, jog pamatę filmą dažnas jai sako: „Juk čia mano istorija. Kas tau papasakojo?“ Pagrindinės herojės Natijos istorija atkartoja daugelio Gruzijos moterų likimus. Tačiau, netgi man, mėlynakei lietuvaitei, filmo metu besiklausant neįpareigojančios kompozitoriaus Paata Godziashvili muzikos, ir stebint ekrane raustančius įsimylėjusios keturiolikmetės skruostus, atrodė, kad tai mano istorija. Nepaisant amžiaus nei lyties, šitaip turbūt atrodys dažnam. Nes „Pačiame žydėjime“ savyje talpina ne tik pirmosios meilės žiedus, bet ir anksčiau ar vėliau kiekvieną ištinkantį suvokimą, kad romantišką meilę ir socialinės situacijos primetamą atsakomybę skiria neperžengiama riba.
Ši recenzija ir filmas – “Tarptautinio Kauno kino festivalio” dalis
Reklama: Kamtoja lauko baldai
