Šia trumpa istorija aš jums papasakosiu, kaip puikiai galima daryti aferas NT rinkoje.
Ir dar tokias, kad trys ketvirtadaliai durnių netgi nesuprastų, kaip čia juos taip apgavo. Ir negana to, viskas teisėta, sąžininga ir be jokios apgaulės – ne kaip kokiame MMM, o kaip kokiam teatre. Ir negana to, apgautieji vėliau dar ima ir didžiuotis tuo, kad juos apgavo. Kaip pas kokį Ostapą Benderį.
Mažiausias dangoraižis ir nemokšos, neskiriantys skaičių
Mažiausias pasaulio dangoraižis turi išskirtinę istoriją. Tas mažas 3 metrų pločio namukas, kurio ketvirtadalį užima laiptai, nebūtų vadinamas dangoraižiu, jei ne tai, kad kainavo, kaip dangoraižis, buvo statomas, kaip dangoraižis, ir turėjo tapti vienu iš aukščiausių JAV pastatų*. Kai 1919 baigėsi jo statybos, Teksaso kaimiečiai buvo apšalę, nes suprato, jog juos apmovė, kaip visiškus asilus. Nes jie tokie ir buvo – svajoti mėgstantys asilai, nesigaudantys realybėje. Asilai, kurie sukišo į mikroskopinį dangoraižį visas savo santaupas.
Viskas prasidėjo dar 1912 metais, kai netoli kažkokio Burkburnett kaimo, esančio Wichita grafystėje, Teksase, buvo atrasta nafta. Kaimiečiai momentaliai tapo turtingais, ėmė važiuoti minios atvykėlių, o jau 1918 gyvenvietė išaugo iki 20 tūkstančių žmonių didumo. Kaimiečiai pasijuto lyg Naujųjų Vasiukų valdovai, aptekę turtais iš dangaus, todėl ėmė ieškoti, kur dėt savo pinigus. Štai čia jiems ir pasipainiojo kažkoksai architektas Ostapas Benderis J.D. McMahon, pasiūlęs pastatyti didžiausią pasaulio viešnamį dangoraižį.
Pastatas turėjo būti 480 pėdų (~146 metrų) aukščio. Jis turėjo paversti miestelį tikru regiono centru, kur klesti verslas ir gyvena turčiai. Taigi, gyventojai greitai sumetė architektui 200 tūkstančių dolerių (dabartiniais pinigais tai būtų apie pusketvirto milijono dolerių) ir liepė statyt. Architektas ėmė statyt. Ir staiga, visiškai netikėtai, paaiškėjo, kad pastatas gaunasi vos 4 aukštų. Nes kažkaip netyčia paaiškėjo, kad visuose brėžiniuose ir sutartyse vietoje pėdų nurodyti coliai. O fantazijų apie dangoraižius apsėsti kaimiečiai, pasirašinėdami popierius, tų colių net neįstengė atskirti nuo pėdų.
Prasidėjo teismai, bet jie greitai baigėsi, nes popieriai buvo tvarkoj. Pastatas, kaip paaiškėjo, ir turėjo būti 480 colių, kitaip tariant, maždaug 12 metrų aukščio, nes taip buvo nurodyta pačių investuotojų pasirašytuose brėžiniuose. Kaimiečius-investuotojus ištiko pravalas, jie žadėjo su tuo architektu susidoroti, tačiau nieko negalėjo padaryti. Negana to, paaiškėjo, kad pastate nėra jokių laiptų, o tiktai neegzistuojančio lifto šachta. Negana to, kompanija, kuri žadėjo pastatyti liftą, nutraukė sutartį. Taigi, kaimiečiams, iš anksto besidžiaugusiems didžiuliais kiekiais nekilnojamo turto, teko iš aukšto į aukštą laipioti kopėčiomis.
Dar po kelių metų nafta kaime baigėsi ir visi pasijuto pinigus iššvaisčiusiais bomžais. Pinigų tiesiog neliko. Pastate įsikūrė pora kažkokių nusususių kontorų, galų gale vietoje lifto buvo įrengti laiptai. Tarp kitko, pastatas buvo toksai mažas, kad laiptai sunaudojo ketvirtadalį viso ploto. O bendras naudojamas pastato plotas tebuvo 40 kvadratinių metrų – kaip kokio nelabai didelio buto. Po 10 metų atėjus Didžiąjai Depresijai, dangoraižis buvo išvis apleistas. 1931 jį padegė kažkokie bomžai. Kai Didžioji Depresija baigėsi, statinį kažkas paremontavo, pardavė, paskui dar kartą pardavė ir taip toliau.
Vėliau statinį įvairūs savininkai vis bandydavo nugriauti – pernelyg jau jis buvo nepatogus ir niekam netinkamas, tačiau tada jau sužaidė aplinkinių gyventojų savigarba: jei jau tiek pinigų šitam dangoraižiui išleista, jei jau jis toks garsus, tai argi galima jį griaut? Nugriauti jo taip ir nepavyko, nes gyventojai savo dangoraižį išgelbėdavo, rengdami protestus ir grasindami susidorojimu savininkams. Taip mažiausias pasaulio dangoraižius ilgainiui tapo viena iš garsiausių visos Teksaso valstijos įžymybių. Tuo pastatu dabar didžiuojasi kiekvienas to kaimo gyventojas.
Čia būtų galima pridėti, kad visai paprastai tas ponas J.D. McMahon apkniso visus, bet tai nėra taip paprasta. Jis laimėjo, nes žmonės tikėjo savo fantazijomis, o ne realybe. Realybė sakė jiems, kad kaimas negali tapti didmiesčiu, tačiau kaimiečiai tikėjo savo kliedesiais ir mokėjo už tai pinigus. Taip galų gale ponas J.D. McMahon liko teisus, o kažkoks Teksaso miesteliukas dabar turi įžymybę – galų gale visų pamėgtą ir saugomą statinį, pagarsėjusį, kaip mažiausias dangoraižis pasaulyje. Tai paminklas ne tik žmonių kvailumui, bet ir tam, kiek daug jie pasiryžę atiduoti už svajones.
———-
* Tuo metu, kai J.D. McMahon statė tą mažiausią pasaulio dangoraižį, JAV Woolworth building jau buvo pastatytas – jis buvo daugiau, nei pusantro karto aukštesnis, negu tikėjosi tie teksasiečiai, tai 241 metrų aukščio statinys. Bet ir 146 metrų pastatas būtų buvęs milžinišku.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
