Filmo "The Trial of Chicago 7" kadras

Šių metų spalio 16 dieną „Netflix“ ekranuose pasirodė politinė drama „Čikagos septyniukės teismas“ (The Trial of Chicago 7), kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.

Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.

Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.

Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.

Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.

Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų.

Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.

Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama.

Teismas prasidėjo 1969-ųjų rudenį ir truko penkis mėnesius. Teisėjas buvo šališkas, teisiamųjų advokatas bei patys teisiamieji buvo apkaltinti daugiau nei 150 kartų teismo negerbimu. Teisiamieji teigė, kad teismas yra politinis, tačiau pats teismas tai neigė. Vis dėlto teismo procesas paliko įspaudą Amerikos visuomenėje. Buvo demaskuota galios ir saugumo iliuzija, amerikiečiai pasijuto esantys neužtikrinti dėl ateities ir išgąsdinti savo politinės sistemos.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: