Mes gyvename pasaulyje, kuriame žinome tiek mažai, jog teisingiausia būtų pakartoti Sokrato frazę: „Žinau, kad nieko nežinau“. Mokslas, kad ir kaip norėtume, vis dar yra kūdikystės stadijoje ir mes netgi nežinome, kas sudaro 96 proc. visatos masės. Mes spėliojame. Ir dažniau nepataikome, nei pataikome. Tačiau čia ne apie tai, ko nežinome, o apie tai, ką žinome.
Lietuvoje mokslo populiarinimo knygos jau buvo pradėjusios nykti. Leidykla „Tyto alba“, išleidusi tokius mokslo populiarinimo kūrinius kaip C. Sagano „Demonų apsėstas pasaulis“ ar B. Bryson „Trumpa istorija beveik apie viską“, jau ilgą laiką nieko panašaus neleido. Leidykla „Jotema“ sėkmingai tęsia S. Hawkingo ir L. Mlodinowo knygų pristatymą lietuvių skaitytojams, bet šie autoriai leidžia knygas palyginti dideliais laiko intervalais. Leidykla „Žara“ pateikė dvi gana netikėtas ir stebinančias knygas – J. Levy „Bitė katedroje ir 99 mokslo analogijos“ bei R. Dinwiddie „Mokslo kąsneliai“. Bet tai ir viskas, jei kalbėsime apie mokslo populiarinimo knygas suaugusiems.
Ir štai čia pasirodo pasaulyje populiaraus autoriaus M. Brookso darbas „13 protu nesuvokiamų dalykų“ – ne tik apie naujausius mokslo pasiekimus, bet ir apie tai, kaip vystosi mokslas. Kaip jis klausia, atsako ir paneigia savo atsakymus. Tai ne vien mūsų laikų mokslo paslaptys, kaip skelbia paantraštė, o greičiau amžini klausimai, kurie visais laikais mąstantiems žmonėms neduoda ramybės.
Yra dviejų rūšių žmonės – tie, kuriems viskas kelia nuostabą, ir tie, kurie visko bijo. Pirmieji ieško, veržiasi pažinti, abejoja, nusivilia, krenta ir vėl kyla į kovą, antrieji – tiki, pasitiki ir niekada neprisideda prie pasaulio keitimo.
Sunku trumpai nupasakoti visą šios knygos turinį arba bent jau sudėlioti svarbiausius jos momentus: tai kaip reta gerai koncentruotas ir nenuobodus darbas. Su gyvu, sklandžiu pasakojimu, įdomiais pavyzdžiais, originaliai parinktais istoriniais momentais. Taip ir norisi vietoj recenzijos pacituoti A. Einšteiną: „Viskas, ką norėčiau pasakyti apie šią knygą, yra šioje knygoje“. Bet tuomet būtų atimtas malonumas patiems perskaityti šią knygą ir patirti su niekuo nepalyginamą nuostabą.
Manote, kad žinote, kaip viskas yra? Buvo Didysis sprogimas ir atsirado visata? Na, yra dar daugybę teorijų, kurios tiek pat „realios“. Visata gali būti viena, jų gali būti daug, dauguma dėsnių, veikiančių visatą, nėra mums suprantami. Kuo daugiau stebime ją, tuo daugiau ja stebimės.
Kuomet kalba pasisuka apie klausimus dėl Žemės ir žmogaus atsiradimo – atsiranda dar daugiau problemų, nes gyvybės mįslė visiškai neįminta. Gyvybės nesupranta joks mokslininkas. Mirties – taip pat. Lytinio dauginimosi – irgi.
Manote, mirtis užprogramuota mumyse? Net tie, kas nesidomi mokslu, domisi tuo, kaip ilgai ir laimingai gyventi, ir čia juos galima šokiruoti: „Amerikiniai baliniai vėžliai nesensta ir nenukaršta, gyvendami ilgiau netampa jautresni ligoms. Kaip tik su amžiumi tampa energingesni, patelės kasmet deda vis daugiau kiaušinių“.
Mirtis nėra jokia lemtis – tai tik evoliucijos priemonė sustabdyti genetinius iškraipymus mūsų DNR. Nelabai primena pasakas apie kitą pasaulį ir rojų, bet jei į viską žvelgsime plačiau, suprasim, kad ateityje galbūt ir žmonės bus kaip amerikiniai baliniai vėžliai.
Įdomu, ar ne? Kai tik mokslas gali pasakyti ką nors labai naudingo – greitai visi nori tapti mokslininkais. O kas, jei M. Brooksas ims ir pasakys, kad seksas – ne pats geriausias būdas daugintis? Ir eis dar toliau, teigdamas, kad gamtoje normalesnis yra homoseksualumas… Tokie teiginiai geriausiu atveju sukels pasipiktinimą. O jeigu šią knygą perskaitytų P. Gražulis, ką žinai – gal ją net sugalvotų uždrausti. Kaip homoseksualumo propagandą. Kodėl, ne? Atrinkdamas kone absurdiškus pastebėjimus, autorius rašo: „Homoseksualioms gulbėms geriau sekėsi auginti jauniklius nei heteroseksualioms“. Ar tai nėra tradicinės šeimos griovimas? Ar tikrai tokią knygą lyg niekur nieko galima leisti skaityti ir vaikams?
Tarp M. Brookso akivaizdaus humoro jausmo ir niekam nejuokingos lietuviškos realybės gali įsižiebti rimtas konfliktas, jei pasklis gandas, kad knyga propaguoja nenormalius santykius. Kalbant rimtai, autorius kiekviena iš protu nesuvokiamų dalykų nori parodyti „neapibrėžtumą“ ir tai jokia prasme nėra knyga, kurioje kas nors propaguojama. Gal tik, išskyrus, pačią abejonę.
Ši knyga, kurios pradžioje kiek nuobodokai kalbama apie visatą, vėliau įgyja tokį pagreitį, kad jos neįmanoma paleisti iš rankų. Čia nėra labai daug kažin kokios stebuklingos informacijos. Tai su gilai filosofine intuicija parašyta knyga, kuri verčia abejoti bet kokios informacijos teisingumu.
M. Brooks „13 protu nesuvokiamų dalykų“ – tai knyga, kurią privalo perskaityti visi, kas nebijo nustebti.
