„Mano vardas Eskedar, esu būsima Lietuvė. Man teko laukti 11 metų, kad galėčiau laikyti Lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminą. Nesiskundžiu, man Lietuvoje gera. Susiduriu su daugybe iššūkių, bet nieko už tai nekaltinu. Nei valdžios, nei likimo, nei blogo oro. Išmokau priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir bandau ją spręsti arba susigyventi. Galiu pasakyti – man puikiai sekasi. Man rūpi dauguma klausimų, kurie keliami visuomenėje. Man rūpi ir „Labanoro“ giria, ir švietimo reformos. Tikiuosi, kad kitais metais ir aš galėsiu išsakyti savo poziciją bei atiduoti savo balsą, kaip piliete, tiems, kurie darys gera Lietuvai ir jos visuomenei.
Man nerūpi, jeigu kas nors pasakys ar pagalvos, kad aš mažiau lietuvė, negu kiti. Paprasčiausiai, aš šių žmonių neklausysiu, ir pasistengsiu įrodyti priešingai.
Kažkada aš bandžiau paaiškinti savo sūnui, kodėl jis yra Lietuvos ir Etiopijos pilietis. Bet jis tvirtai bandė mane įtikinti, kad jis yra “100% lietuvis”. Aš nesiginčijau, nes jam namai yra Lietuva, vėliavoje mato trispalvę, ir gieda tautišką giesmę.
P.s. Aš nepastabėjau, kad Popiežių pasitiko tamsiaodė Lietuvaitė, kol draugai man neparašė, kad čia, galbūt, mano dukrytė.“
Su džiaugsmu pristatome jums išskirtinę asmenybę, verslininkę, visuomenės aktyvistę – Lietuvos etiopę Eskedar Maštavičienę. Kviečiame susipažinti su Eskedar požiūriu į žmones, mūsų šalį ir, visą pasaulį apjungiančias, problemas.
– Eskedar, prieš vienuoliką metų patyrus politinį persekiojimą savo gimtinėje, Jums teko mesti mokslus universitete, ir pėsčiomis keliauti per Sacharos dykumą, kirsti Sudaną ir Libiją, atsidurti nelegaliame kalėjime, o vėliau – sulūžusia valtele, drauge su dar 26 pabėgėliais, plaukti į Europą. Kaip nutiko, kad apsistojote būtent Lietuvoje, kaip praėjo pirmieji metai šalyje, kokių pirmųjų darbų teko imtis, norint čia įsitvirtinti?
– Visų pirma, man atrodo, yra svarbu susitaikyti su faktu, kad esi pabėgėlė. Tą faktą man buvo sunku priimti laba ilgai. Du metus, prieš išvykstant iš Etiopijos (2003), aš buvau savanorė, kuri važiavo į pietų Sudaną padėti pabėgėliams. 2005 metais tapau pati pabėgėle. Šiame gyvenime niekada negali žinoti, kada pačiam teks prašyti pagalbos. Atvykus į Lietuvą, tas faktas, kad aš esu pabėgėlė, ir turiu pradėti viską iš naujo, buvo sunkiausia. Aš mokėjau anglų kalbą, bet supratau, kad to neužtenka, norint integruotis į Lietuvos visuomenę. Supratau, kad man teks mokytis lietuvių kalbos, kuri yra sunkesnė, negu arabų kalba. Arabų kalbos aš mokiausi 11 mėnesių, o anglų kalbą mokėjau nuo mažens. Jau beveik 12 metų prasimokiusi lietuvių kalbos, suprantu, kad dar turiu mokytis ir tobulėti kasdien. Patekau į Lietuvą, nes Malta su Lietuva turėjo pabėgėlių susitarimą.
Mano pirmas klausimas buvo, ar aš galiu pabaigti savo studijas, nes aš išvykau iš Etiopijos, būdama ketvirtakursė studentė. Mėnesį prieš universiteto baigimą. Kuomet paklausiau pareigūnų, ar Lietuvoje galėsiu baigti studijas, jie atsakė, kad tu Lietuvoje turi galimybę baigti mokslus. Man rūpėjo tik šis klausimas, kai aš pasirinkau Lietuvą, ar Lietuva pasirinko mane. Išgirdus šį atsakymą, aš tik patvirtinau, kad aš važiuoju į Lietuvą. Iš tikrųjų, atvykus, labai paprasta nebuvo, nes aš nežinojau, kur man reikia eiti, kokius dokumentus ir kokia kalba pateikti. Vieną dieną man teko supykusiai ir nusiminusiai sėdėti Gedimino prospekte ir verkti. Tuomet prie manęs priėjo indas ir paklausė: „Ar tu indė? Ar tu iš Indijos? Ką tu veiki? Ar tu studentė?“. Apie dešimt minučių mane jis kalbino, o aš neatsakiau. Tada nusprendžiau pasakyti, kad aš noriu būti studentė, bet nežinau nuo ko pradėti. Tuomet jis mane palydėjo iki Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir nurodė žmones, kurie man padėjo. Kitą dieną aš jau buvau priimta į universitetą. Skamba labai paprastai, bet buvo sudėtinga, nes nežinojau, nuo ko pradėti.
Mano pirmasis darbas Lietuvoje buvo greito maisto restorano padavėja, vėliau teko įsidarbinti keliems mėnesiams maisto parduotuvėje. Šiame darbe mane susirado vyriškų rūbų parduotuvės atstovai, kurie pasiūlė dirbti drauge. Taip nutiko, nes jie pamatė, kaip aš aiškinu bandelės kainą pirkėjai – močiutei. Jiems tai labai patiko. Palikau parduotuvės darbą ir perėjau dirbti pas juos. Ten ir dirbau iki 2011 metų, kol baigiau mokslus ir pradėjau savo verslą. Pirmasis mano verslas buvo rūbų parduotuvė Vilniuje. Importuodavau prekes iš Italijos. Bet aš turėjau mažą vaikelį, teko dažnai keliauti į Italiją pirmyn, atgal. Išlaikyti verslą ir auginti vaiką nebuvo paprasta. Teko priimti sprendimą. Negana to, 2013 metais aš dar pradėjau dėstyti. Tuo metu turėjau pasirinkti, kuriuo keliu eisiu. Dėstymas buvo labai patogus darbas, nes dirbau su mažais vaikais, todėl pasirinkau būtent jį. Ši patirtis man leido apmąstyti savo ateitį. Jau 2011 metais importavau iš Etiopijos į Lietuvą pirmąsias kavos pupeles, bet neišdrįsau pradėti verslo. Neturėjau komandos, vietos, kurioje galėčiau skrudinti kavos pupeles, ir viską reikėjo apgalvoti geriau. Pasirengimo procesas vyko nuo 2011 iki 2018 metų, 7 metus. Dabar jau dirbam sėkmingai.
– Kaip pasikeitė Lietuvos ir lietuvių vaizdas, geriau pažinus šalį? Kas buvo visai kitaip nei gimtinėje? Pasitaikė dalykų, prie kurių buvo itin nelengva prisitaikyti?
– Nelengva buvo prisitaikyti prie žiemos (juokiasi). Aš nepatyriau didelio kultūrinio šoko, atvykus į Lietuvą, nes šalis yra šiuolaikiška ir moderni. Ji nesiskiria kultūriniu atžvilgiu nuo Maltos, iš kurios atvykau. Bet kalbant apie oro sąlygas, Maltoje buvo žymiai šilčiau. Atvykus į Lietuvą per žiemos sezoną, buvo šokas. Dabar, po beveik 12 metų, jau žiema nebebaisi. Kaip tik pasiilgstu sniego, kai jo nėra. Norisi daugiau sniego. Nėra dalykų, prie kurių žmonės negalėtų prisitaikyti. Žmonės yra sukurti, jog galėtų prisitaikyti prie įvairių situacijų. Kalbant apie lietuvius, nuomonė pasikeitė kardinaliai. Tik atvykusi, maniau, kad visi lietuviai nelaimingi, niūrūs, depresuoti, nesišypsantys. Bet, atėjus vasarai, supratau, kad jie nėra tokie. Žiema niekas nesišypso, nes, tiesiog, yra per šalta šypsotis. Nuomonė akivaizdžiai pasikeitė, lietuviai nėra tokie bejausmiai, kokius įsivaizdavau. Lietuviai yra labai atsargūs, bet ne visi, yra visokių žmonių.
Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.
– Ką galėtumėte papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Etiopijoje? Ką mums reikėtų žinoti apie šį kraštą, jo kultūrą, tradicijas?
– Džiaugiuosi, kad daugiau ir daugiau žmonių žino ir domisi Etiopija. Anksčiau, kai pasakydavau, kad esu iš Etiopijos, žmonės dažniausiai atsakydavo, jog tai bėgikų šalis, nes žinodavo ilgų distancijų bėgikų. Dabar sutinku žmonių, kurie man sako „kavos gimtinė“. Esu laiminga, kad domėjimasis Etiopija didėja. Tikiu, kad mano buvimas Lietuvoje taip pat prie to prisideda. Etiopija yra labai didelė šalis. Ten gyvena 103 milijonai žmonių. Kartais žmonės paklausia manęs, kiek ten gyvena žmonių, o aš atsakau „tik 103“. Tuomet perklausia ir aš atsakau, „tik 103 milijonai“ (juokiasi). Adis Abeba yra ne tik Etiopijos, bet ir Afrikos sostinė. Kaip ir Briuselis – Europos Sąjungos sostinė. Mes turim geriausius bėgikus, daug gamtos iškasenų, ir esame pasižymėję, kaip viena iš sparčiausiai augančių pasaulio šalių. 10% per metus yra labai geras rodiklis. Etiopija yra vieta, kur žmonės gali atrasti naują kultūrą ir kontrastą. Lietuvoje dirbu ne tik su savo projektu ar verslu, bet ir konsultuoju, bendrauju su ambasada ir užsienio reikalų ministerija Lietuvoje. Žmonės gali kreiptis į mane, galiu padėti atrasti kelią į tą rinką.
– Daugelį sukrečia video vaizdai, kuriuose gaujos jaunų atvykėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų nuspiria nuo stačių laiptų moterį taikiai einančią metro, ar gatvėje puldinėja ir filmuoja niekuo dėtus praeivius. Skirtumas tarp vietinių gyventojų ir atvykstančių pabėgėlių išsilavinimo, pasaulio tvarkos supratimo, požiūrio į moteris didžiulis. Ar Europai pavyks susitvarkyti su milžiniškais migrantų srautais ir ką mes galėtume padaryti, kad atvykstantys žmonės galėtų sėkmingai integruotis?
– Klausimas yra platus ir labai įdomus. Man atrodo, kad šiuo metu požiūris yra vienpusiškas. Žmonėms trūksta laiko pasižiūrėti į konkrečią situaciją iš arčiau. Ar tikrai nusikaltėlis yra emigrantas? Ar jis, ką tik atvykęs žmogus? Ar tai nuo mažens augęs pabėgėlis Europoje? Negalime kalbėti apie nepasisekusius atvejus, neturėdami veiksmingos integravimo sistemos šalyje arba žemyne. Yra šalys, kurios labai sėkmingai integruoja emigrantus, tarp jų ir pabėgėlius. O yra šalys, kuriuos nieko nedaro. Tokiose šalyse nusikalstamumo lygis yra aukštas ne tik tarp emigrantų, tačiau ir tarp vietinių. Į tai turėtų būti taip pat atsižvelgta. Tu negali žmogaus traktuoti pagal jo protėvius. Jeigu mes taip traktuotume, tuomet reiktų prisiminti, jog visi pasaulio žmonės yra kilę iš rytų Afrikos, iš Etiopijos. Mes visi būtume Etiopai (juokiasi).
Užtai, kuomet mes darome tą prielaidą, reikėtų labai atsargiai pasižiūrėti į emigrantus. Jie dažnai būna labiau verslūs ir drąsesni pradėti kažką naujo. Ši informacija apie emigrantus nėra tik iš vieno žemyno. Būdamas emigrantu, tu pradedi viską nuo pradžių, tu nebijai rizikuoti. Aš, pradėjusi dirbti maisto parduotuvėje, buvau valytoja. Dirbau, nes žinojau, kad, tai darydama, pasieksiu savo tikslą. Kaip pavyzdys, migrantai Lietuviai taip pat palieka savo gerus, bet mažiau apmokamus darbus, ir išvyksta skinti braškes Ispanijoje. Tam jie daro, kad galėtų kažką sėkmingesnio pradėti Lietuvoje arba kitose šalyse. Su statistika reikia žaisti atsargiai. O politika yra politika. Visada populistinė mintis, idėja bus išpučiama. Tiek emigrantai, tiek pabėgėliai yra individai, ir reikia ties kiekvienu žmogumi dirbti atskirai. Yra emigrantų, kurie nereikalauja didelio integracijos indėlio, kad jie pakeistų savo nuomonę, įsitikinimus.
Aš pati atvykau, kaip išsilavinęs žmogus, ir jums nereikia man sakyti, kad būtina išmokti lietuvių kalbą, kad atrasčiau savo kelią šioje šalyje. Žinoma, jeigu nori atrasti savo kelią. Jeigu tavo tikslai yra susiję su šia šalimi. Į kiekvieną šeimą, asmenį reikia žiūrėti atskirai, nes kai kurie atvyksta iš karo zonos. Tokie žmonės yra matę daug žiaurumo. Jie, tik atvykę, nėra pasiruošę eiti į darbo rinką, ir, galbūt, jiems net reikia psichologinės pagalbos. Yra žmonių, kurie yra patyrę seksualinę prievartą ar vergovę. Nuskriaustiesiems pirmiausia reikia atrasti savo žmogiškąjį orumą, nes jie mano, kad visi aplinkiniai žmonės yra žiaurūs, kaip ir praeityje. Dėl šių priežasčių reikia sėkmingesnės integracijos įvairiems žmonėms su skirtingomis patirtimis. Nesakykime, kad šitie blogi, o anie geri. Mes visi – žmonės – iš prigimties esame geri.
Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.
– Kaunas – miestas, kurio 92 proc. gyventojų yra lietuviai. Kitataučių procentas jame ypatingai mažas. Kaip žmonės iš kitų kultūrų galėtų praturtinti miestą, ir ką reikėtų turėti omenyje miestiečiams, norint būti atviriems, priimant pokyčius?
– Mano pirmas susitikimas su Kaunu buvo, kai atvykau į Lietuvą. Porą savaičių praleidome Pabradėje, bet iš jos mus perkėlė gyventi į Kauną. Aš žiemą, išėjusi pasivaikščioti, paklydau, ir tamsoje atsidūriau už miesto ribų. Buvo baisoka, norėjau grįžti namo. Taip pat buvau girdėjusi gandus, kad Kaunas nedraugiškas miestas. Bet aš Lietuvoje atradau daug gerų žmonių. Kuomet pasiklydau, aš pamačiau penkis jaunuolius, stovinčius ir besišnekučiuojančius. Kalbėjau su jais angliškai, bet jie manęs nesuprato. Aš dar lietuviškai nešnekėjau, nes buvo praėjusios tik dvi savaitės po atvykimo. Vienas iš jaunuolių nuėjo į namus ir grįžo su mikroautobusiuku. Aš įlipau ir jis mane vežė į policijos komisariatą. Važiuojant pamačiau didelį prekybos centrą, kuris buvo netoli mano namų. Paprašiau sustoti, ir jis mane paleido. Pasiėmiau jo telefono numerį, ir po metų laiko jam paskambinau. Padėkojau, kad jis mane išgelbėjo. Jaunuolis labai nustebo, kad aš galėjau kalbėti lietuviškai. Jis labai apsidžiaugė, pakvietė atvažiuoti į Kauną, ir aprodyti miestą. Kaunas yra toks miestas, kuriame, net ir pasimetęs, žmogus atranda savo kelią.
Aš nemanau, kad Kaunui reikia pokyčių. Jau prieš 11 metų viskas šiame mieste buvo gerai. Žmonės visada praturtina mūsų gyvenimus. Kauno gyventojai yra geri žmonės. Pažįstu klaipėdietį, kuris gyvena po studijų Kaune. Kaunas jau dabar yra centras. Nesvarbu, ar ten gyvena lietuviai iš kitų miestų, ar kaimų, ar kitataučiai. Svarbiausia yra, kad skirtingo mąstymo ir kilmės žmonės gyvena kartu ir harmoningai. Jeigu kažkas pasirenka Kauną, kodėl gi ne? Jeigu tas žmogus daro gerą miestui, jeigu jisai dirba, ar verslu užsiima. Džiaugiuosi, kad iniciatyva „Padovanok suknelę“, kurią vykdau jau ketverius metus, vyko ir Kaune. Kaunas priėmė tą idėją, ir jau antrus metus ją įgyvendino. Nereikia gyventi išskirtiniame mieste, jog galėtum kažką gero daryti. Mano santykis su Kaunu tik stiprėja.
– Lietuvoje šiuo metu vyksta plati diskusija, ar galimas, nors ir minimalus smurtas prieš vaikus ir fizinės bausmės. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Ko reikia, kad vaikai šiais laikais augtų saugūs, motyvuoti ir gebantys atrasti savo privalumus?
– Tai nėra diskusija apie mušti, nemušti. Šis klausimas – apie smurto suvokimą. Prieš dvi dienas buvau „IKEA“ parduotuvėje su savo sūnumi (jam keturi metai), ir šalia stovėjo kita mamytė su panašaus amžiaus sūnumi. Tas vaikas pradėjo išdykauti, o ji sako: „Nustok arba gausi per nagus.“ Mano klausimas, ar kas gali pasakyti, kad ta mamytė nemyli savo vaiko? Nėra aiškus smurto apibrėžimas. Kas yra kas? Mes esame žmonės, kurie klysta, net ir augindami vaikus. Vaikų auklėjimas yra didžiausia atsakomybė pasaulyje ir sunkiausias darbas žmogui. Reikia save pažinti iš naujo, nes tu pereini visą gyvenimą iš vaiko, o vėliau ir iš tėvo arba motinos pozicijos. Viskas priklausys nuo to, kaip tu pats užaugai. Mano kultūroje posakio „gausi per nagus“ nėra, bet yra sakoma: „dilgėle per užpakalį gausi“. Tokiu atveju, visi vaikai atsidurtų vaikų namuose.
Įstatymo apibrėžimas, supratimas, suvokimas… Kas yra normalu? Kas yra tėvystė? Kas yra auklėjimas? Tik būdamas tėvas ar motina, tik turėdamas vaikus, pereini per tą ir matai, koks yra tavo vaiko auklėjimas. Jeigu mes viską norėsim pakeisti, gali būti, kad pakeisim, bet kardinaliai viskas nepasikeis. Šeimai reikia didžiulės ir įvairios pagalbos. Kartais tėvai turi pagalbą iš močiutės ir senelio. Yra atvejų, kuomet tėvai neturi tokios pagalbos ir galimybės palikti vaiką. Ištisus metus jiems tenka auginti patiems. Jie dirba, užsiima vaikais ir pavargsta. Yra vaikų, kurie turi ir specialių poreikių. Tokioms šeimoms reikia pagalbos, bet ne atimti vaikus. Galima skirti tėveliams ugdymą.
Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.
– Lietuvoje esate apsilankiusi nepilnamečių kolonijoje. Kokį įspūdį šitas vizitas paliko, ir ką reiktų daryti, kad vaikų tose įstaigose būtų kiek galima mažiau?
– Liūdna. Nebuvau mačiusi tokių vaizdų, ir nežinojau, kad jie egzistuoja, kol neapsilankiau. Panašus vaizdas ir vaikų namuose, nors Etiopijoje tokie dalykai neegzistuoja. Jeigu tavo sesė ar brolis mirtų, ir paliktų vaikus, jie tikrai neatsirastų vaikų namuose. Arba močiutė priglaus, o, jeigu jos nėra, kitos giminės pasirūpins. Pas mus šeimos apibrėžimas yra labai platus. Mes kolektyviai auginame vaikus. Visi rūpinasi visais. Kaimynas rūpinasi tavo vaikais, jeigu pamato, kad reikia pagalbos, šiaip nepraeis. Jeigu pamatau nepilnamečius rūkančius prie mokyklos, aš irgi nepraeinu. Visada skambinu policijai, nes taip negalima. Jie ne mano vaikai, bet man rūpi. Kolektyvinis mąstymas saugo vaikus nuo patekimo į vaikų namus arba prieglaudas. Vaikų skaičius tose įstaigose susideda iš daugybės dalykų, kurie daro įtaką. Gyvenimo lygis to neįtakoja, nes, jeigu tu neturtingas, tai nereiškia, kad nemokėsi užauginti savo vaikų. Tai gali nutikti nebent, jeigu tau trūksta įgūdžių. Tam ir reikia pagalbos.
Žmonės tampa alkoholikai, nes sunkiai suvokia arba nepriima, kad jie yra tokie. Aš manau, didžiausia problema Lietuvoje yra būtent alkoholizmas. Bet klausimas yra, kaip jisai atsirado? Kas tą padarė, kas tą sukūrė? Ką mes galime padaryti, kad to nebūtų? Žmonėms pasakyti, kad jūs negalite pirkti alkoholio, nėra išeitis. Mes turime imtis tam tikrų priemonių savivaldybių lygyje, regionų lygyje, visos šalies lygyje, kad ši problema išnyktų arba sumažėtų. Visos problemos – susijusios su alkoholizmu svaigalais. Reformos yra sveikintina, tačiau reikia žiūrėti, kokiose aplinkybėse jos veikia. Ar tai susiję tiesiogiai su jaunosiomis šeimomis ir jų sveikatingumu. Jeigu yra situacija, kad jaunos šeimos vartoja alkoholį, ir turi nusikalstamumą, valstybė turi žiūrėti į šias šeimas per padidinimo stiklą. Mes galime saugoti ir vaikus, ir visuomene nuo tokių netekčių.
– UNICEF Lietuva labdaros veiklą esate įvardinusi kaip šou. Kas yra negerai su tokių Afrikos valstybių, kaip Etiopija ar Svazilendas vargstančius vaikus bandančiomis remti organizacijomis bei jas atstovaujančiais “ambasadoriais”?
– UNICEF veiklą ne aš vadinu šou, bet, sakyčiau, jog ši organizacija taip ir vadinasi „UNICEF šou“. Šiai organizacijai reikia rinkti pinigus kartą per metus, kad įmonė pragyventų visus metus. Šis klausimas nėra apie šalies ar žemyno įvaizdį, rodomą per tam tikrą prizmę. Lietuva galėtų gauti naudą, matydama tas šalis kaip vietą, kur galima daryti verslą. Tada Lietuvos verslininkai galėtų būti sėkmingi, ir tai būtų valstybei finansinė nauda iš ten daromų investicijų. Tokiu atveju, Etiopijos ir Svazilendo žmonės gautų naudą, nes taip bus sukurta darbo vietų. Tai automatiškai pagerintų jų gyvenimų lygį. Aš manau, kad šiais metais UNICEF Lietuva nesėkmę rodo tai, kad neįvyko šou. Kodėl neįvyko šou, jeigu buvo tęsta veikla? Jeigu dešimtį metų viskas buvo daroma pagal taisykles, ir buvo daromas geras darbas? Visiems turi kilti šie klausimai.
Aš nesu abejinga Etiopijai, ir aš nesu abejinga Lietuvai. Jeigu pamatyčiau identišką situaciją, kad Lietuvos vaikai yra išnaudojami, ir visiems tai yra akcentuojama. Šalis apibūdinama, kaip neturtingiausia, didelis mirtingumo rodiklis, ir panašiai. Tokiu atveju, aš tikrai pasisakyčiau, ir neleisčiau to daryti. Lietuva yra visokia. Mes turime alkoholizmo problemą regionuose, bet mes turime ir geriausias technologijas didžiuosiuose miestuose. Lietuva yra viena iš geriausiai ekonomiškai besivystančių šalių Rytų Europoje. Toks pat atvejis ir Etiopijoje. Mes turime didelį skaičių skurdžiai gyvenančių žmonių, turime labai turtingų žmonių, bet ten egzistuoja ir nuostabios sąlygos kurti verslui. Tokiu būdu, mes galėtume pagerinti ten gyvenančių žmonių pragyvenimo lygį. Ši pagalba turėtu būti tvarus verslas. Mes turime padaryti, kad pagalba nepadarytų žalos nei vienai, nei kitai šaliai. O skurdo pornografija turi išnykti, to negali būti. Jau septyniasdešimtaisiais, kai žmonės mirė iš bado ir buvo sunku, „Live Aid“ tapo tiesioginės transliacijos šou. Buvo surinkta daug pinigų, ir vėliau tie pinigai buvo išnaudoti perkant ginklus. Tuo pasinaudojo dabartinė valdžia, ir jie sugebėjo sukurti socializmą Etiopijoje. Čia yra plati tema, ir reikia labai atsargiai į viską žiūrėti. Žmonės nori padėti, ir tai yra sveikintina. Bet yra kitokių būdų padėti skurstantiems žmonėms. Jeigu nuvažiuotumėte ten apsilankyti ir gyventumėte pas vietinius, mokėdami už paslaugas ir maistą, kurį tau suteikia, tu tiesiogiai galėtum daryti įtaką jų augimui. Tik neprisidėti prie kažkokios įmonės veiklos, kuri atiduos pinigus kitoms įmonėms. Tokia pinigų kelionė yra ilga, ir dažniausiai nepasiekia tikslinės auditorijos arba pasiekia labai minimali suma.
Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.
– Nesate abejinga pasaulio įvykiams. Kokia Jūsų nuomonė apie Donaldą Trumpą ir šalį kuri per 242 metus nesugebėjo išsirinkti nei vienos moters prezidentės?
– Demokratijos ironija. Bet kas gali būti prezidentas. Net ir asmuo, turėjęs televizijos šou, gali būti galingiausias žmogus. Jis gali net abejingai žiūrėti į kitus prezidentus. Pavyzdys, Vladimiro Putino ir Donaldo Trumpo santykiai. Jie garsiai nesmerkia politinių žaidimų kalbant apie Saudo Arabijos princo suorganizuotą nužudymą. Iš Amerikos pusės iki šiol nėra jokios reakcijos. Tai yra gyvenimo ironija, kai šalis demokratiška, bet jų demokratiška sistema yra neveikianti. Kiekvienas balsas nesiskaičiuoja kaip balsas. Ne visi balsai turi lygią reikšmę. Amerika nori, kad demokratija būtų visame pasaulyje. Todėl jie vykdo karą kitose šalyse. Bet kalbant apie pačią Ameriką demokratija, moterų diskriminacija, patriarchija, Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus man yra ironija. Bet pasidžiaugti noriu Etiopijos progresu šiais metais. Sugebėjom išrinkti naująjį premjerą, pirmąją prezidentę moterį Etiopijos istorijoje ir turime net 50% moterų parlamente. Tai yra didelis pasiekimas. Dalios Grybauskaitės prezidentės posto laimėjimas man buvo didelė nuostaba, moteris prezidentė. Dabar tą patį vaizdą matau ir Etiopijoje.
– Tikriausiai stebite karinę Rusijos agresiją Ukrainoje. Kokius jausmus, Jums, patyrusiai politinį persekiojimą, ir auginančiai tris vaikus, kelia ne visai adekvatus diktatorius, turintis vieną didžiausių armijų Lietuvos pašonėje?
Mane liūdina daugumos Europos šalių abejingumas. Visai neseniai matėme Ukrainoje invazijas, tauta patyrė represiją. Iš rytų pusės mes taip pat jaučiame grėsmę. Įvykiai Ukrainoje ir Sakartvele mums demonstruoja, kad Rusija tikrai yra šalis, kuri savivaliauja kitose šalyse. Europos Sąjungos šalys abejingai žiūri, lyg nieko blogo nevyksta. Verslas vis tiek vyksta, embargas nėra veiksmingas, ir, šiai dieniai, matome net Ukrainos belaisvių jūreivių. Liūdna yra dėl daugelio Europos šalių abejingumo. Bet džiaugiuosi, kad Lietuva visada turi tvirtą nuomonę, ir pasisako apie Rusiją.
– Kaip ir kodėl, Jūsų nuomone, kyla baimė ar neapykanta kitokios odos spalvos, religijos ar lytinės orientacijos žmonėms? Ką galima būtų padaryti, kad šių reiškinių mūsų visuomenėje mažėtų?
Mes visada darome dviprasmiškas statistikas, kurios gali parodyti ir vieną, ir kitą pusę. Lietuvos tauta nėra rasistai, homofobai. Žiniasklaida visada parašys taip, kad keltų žmonėms baimę. Baimė yra būdas žmones kontroliuoti. Kai žmonės bijo, balsuoja už vieną ar kitą kandidatą, pasirenka vieną ar kitą sprendimą. Donaldas Trumpas labai gerai tuo naudojasi. Visi teroristai, visi blogi, visi nori į mūsų šalį. Nors yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų nenori. Emigracija pasaulyje didės, tai yra faktas. Pasaulyje mes turėsime natūralių gamtos stichijų, kurios išnaikins salas. Mūsų vartotojiškumas sukelia labai daug problemų planetai. Ateityje turėsime dar daugiau neišsprendžiamų problemų. Banginiai, vėžliai miršta nuo plastiko. Mūsų pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų.
Ar iš tikrųjų pasikeičia, pagerėja ar pablogėja tavo gyvenimas, jeigu tavo draugas yra homoseksualus. Kas daro įtaką jo tokiam pasirinkimui? Aš gyvenu pagal filosofiją, jeigu kažkam yra gerai, tai ir man gerai. Laimingi žmonės blogo kitiems nedaro. Leiskim žmonėms gyventi taikiai, laimingai, harmoningai. O tam padeda religijos pasakymas: „nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų”. Jeigu mes pagal tai gyventume, mes būtume laimingesni. Jeigu tu nori būti mylimas, tu myli. Jeigu tu nori būti gerbiamas, tu gerbi kitus. Jeigu tu nori gauti pagalbos iš kitų, tu taip pat turi suteikti pagalbą kitiems. Pagal tai gyvenkime, ir viskas bus gerai.
Eskedar Maštavičienė / © Martyno Juro nuotr.
– Lietuvoje sukūrėte verslą, pristatėte savo vardo kavą. Ar buvo sunku ir su kokiais barjeras ar iššūkiais susiduriate kasdieninėje verslo veikloje?
Su jokiais barjerais nesusidūriau. Nėra dalykų, kurie tave stabdo, yra tik tavo sukurtos iliuzijos, baimės. Tikrai šis kavos verslas augs tiek, kiek aš jį įsivaizduoju augantį. Jeigu aš pasakysiu, aš noriu pasiekti pasaulinę rinką, tai taip ir bus. Prieš 8 metus turėjau viziją padaryti kavos verslą, nes Etiopija yra viena iš didžiausių kokybiškos kavos eksportuotojų. Kava atrasta Etiopijoje. Tai tarsi dovana žmonijai iš Etiopijos. Norėjau pradėti statyti Lietuvos ir Etiopijos tiltą pasitelkiant kavą. Grįžtamasis ryšis bus Lietuvos įmonės, kurios domisi investuoti Etiopijoje. Visada tu turi pasižiūrėti, ką geriausią gali pasiūlyti rinkai, ir kur matai galimybes.
Etiopijos kavai Lietuvoje yra vietos, nes dauguma vis dar turi nusistatymą, kad kava yra karti. Mes griaunam mitus ir įrodinėjam, jog Etiopijos kava yra vaisių kvapo ir skonio. Žmonės dažnai klausia, ar tikrai čia yra kava. Mūsų kava yra didelės įvairovės, virš 100 skonio variantų. Lietuva atras šiuose skoniuose daugiau negu tiktai kavą. Šis verslas nėra sunkumas, kuris tave stumia atsisakyti veiklos. Importo reikalavimai Lietuvoje galėtų būti truputį laisvesni arba vienodi, kaip ir kitose Europos šalyse. Lietuva gali prarasti investuotojus dėl dokumentų reikalavimų, kurių kitose šalyse nėra. Pavyzdžiui, kavą lengviau gabenti į Olandiją ir iš Olandijos į Lietuvą, negu tiesiogiai iš Etiopijos į Lietuvą. Bet visa kita yra gerai.
– Esate ištekėjusi už lietuvio kariškio, bei pareiškusi, kad ne tik pati mielai tarnautumėte Lietuvos kariuomenėje, bet ir leistumėte į karinę tarnybą savo dukterį. Kodėl Jūsų nuomone moterys turėtų aktyviai dalyvauti šalies gynime?
Aš tikiu lygiosiomis teisėmis, kurios nepalaiko „patogu ir šilta“. Jeigu reikia tarnauti berniukui, kuris baigė 12 klasių, kodėl negalima merginoms taip pat? Kodėl viena mergina turi eiti studijuoti, o kita į kariuomenę? Jeigu bus vienodos sąlygos, žmonės bus labiau pasirengę ginti šalį. Negana to, reikia išmokti įgūdžių, pamatyti discipliną, suprasti sunkų darbą (fizinį pasiruošimą). Susumavus, tai duoda pozityvius dalykus. Kai būsiu Lietuvos pilietė, aš pati eisiu savanoriauti kariuomenėje. Aš turiu tarnauti, nes tai pareiga. Lietuva vykdo misijas Afganistane, Irake ir kitose šalyse. Lygios teisės ir lygios atsakomybės.
