Kai jie po vieną, jis – diplomuotas garso režisierius, ji – reklamos agentūros darbuotoja, tačiau kaskart jiems susitikus įvyksta muzikinis sprogimas!
Nuo 2008-ųjų sparčiai populiarėjantys, albumo “Own Religion” (2011) bei projekto “Own Religion Remixed” kūrėjai, šių metų dainų konkurso “Eurovizija” debiutantai… pasiruoškite dar vienam Pow! Boom! Wham! Zap! Bam! Pop! nes Miesto pokalbiuose Pop Electronica žanro atstovai, savo neįtikėtina energija užkrečiantys Vilius Tamošaitis ir Dovilė Filmanavičiūtė arba tiesiog Gerai Gerai & Miss Sheep!
Žiniasklaida Gerai Gerai & Miss Sheep pristato kaip elektroninės pop muzikos duetą, kartu dirbantį jau trejus metus. Kas buvote prieš pradėdami bendrą veiklą? Kaip Jūsų kelyje atsirado muzika? Ir kokią dalį Jūsų kasdieninėje rutinoje ji užima?
GG: Aš buvau ruonis. Vėliau buvau skarabėjus ir muziką atradau po lova. O jei rimčiau, muzika mane asmeniškai lydėjo nuo mažų dienų. Muzikos mokykla, konkursai, vėliau – garso režisūros studijos. Jei ne Marius Narbutis (“Happyendless”), nežinau ar trimitas būtų papuolęs man i rankas. Ačiū jam labai!
MS: Aš buvau avis. Ir vėliau buvau avis. Ir nežinau kaip mano kelyje atsirado muzika. Ji tiesiog mane lydėjo. Ir lydi. Ypatingai nuo tos dienos, kai susipažinau su Gerai Gerai. Mudu susitikome studijoje – tada dar Lietuvos kino studija stovėjo kur stovėjusi. Turbūt akivaizdu, kad kur susipažinome, ten vienas kitas bandom pažinti ir iki šiol. Nors dabar Gerai Gerai man nėra tik “tas bičas iš LKS”. Jis – mano draugas. Ir aš juo labai pasitikiu. Gal dėl to, kad muzika mums nėra rutina, per tuos trejetą metų lengvu žingsniu judėjom savo svajonių link. Vis tebejudam.
Turint omeny, kad elektroninė muzika yra gan jaunas reiškinys muzikos istorijoje nenuostabu, kad atsiranda žmonių skeptiškai reaguojančių į tokio pobūdžio kūrybą. Prisimenant roko istoriją ir anglų grupės The Who hitą My Generation, kuriame jie dainuoja apie vyresniąją kartą ir, tai kad ji tiesiog „nepagauna kampo“, ar sutiktumėte, kad panaši situacija tvyro ir elektroninės muzikos padangėje? Kaip manote ar Jūsų karta turi savo balsas? Jei taip, ką Jūs bandote pasakyti? Kaip apibūdintumėte savo kartą?
GG: Mūsų karta turi per daug skirtingų nuomonių. Ir dauguma jų – ne savos. Kažkas pasakė. Kažkur perskačiau. Žmonės mėgsta bendrauti kitų žmonių teiginiais, mintimis, jas pasisavindami. Kartos keitėsis ir keisis, to neišvengsi net norėdamas. Kartais laukiu senatvės.
MS: Elektroninės muzikos suvokimas nesusijęs su kartų kaita. Man atrodo, kad tai išprusimo ir skonio reikalas. Roko nemėgstu ne dėl to, kad tai – mano tėvų kartos muzika. Gaila tik, kad tikrai dažnai sutinku žmonių, kurie lyg ir turi, ką pasakyti, tačiau jei ir sako, tai sako netvirtai, lyg netikėdami. Savo kartos žmonėse pasigendu tvirto vertybinio pagrindo po kojomis, smalsumo, atvirumo. Man atrodo, kad mes, kaip ta laisvės vaikų karta, dar tik auginam savo raumenis. Dažnai sakau, kad mūsų sūnūs ir dukros gyvens kitaip. Visomis prasmėmis. Muzikine – taip pat.
Viename iš pokalbių Vilius Tamošaitis (Gerai Gerai) kalbėdamas apie kūrybą ir pirmąjį albumą užbaigia sakinį teiginiu: „Dabar pasikėlėme kartelę ir žengsime toliau.“ Peršasi mintis, kad Lietuvoje publika nėra reikli, todėl tenka patiems sau būt kritikams, kad tobulėtumėte. Ar sutiktumėte su prielaida, kad Lietuvoje kultūros kartelė visgi yra gan žema ir daugelis muzikantų tuo naudojasi?
GG: Taip, Lietuvoje trūksta kontrolės. Muzikinių organizacijų, keliančių karteles atlikėjams. Išsilavinimo…Tačiau ačiū internetui, kad leidžia kurti tuos tiklus savo vaizduotėje.
MS: Kartelės nenustato niekas kitas kaip tu pats. Žmonės visais laikais norėjo duonos ir žaidimų. Kokia tų žaidimų kokybė – tavo, kaip kūrėjo ir atlikėjo, moralės reikalas. Mudu neturime tikslo uždirbti pinigų, mudu tiesiog linksminamės. Ir aš visai nesavikritiškai manau, kad tos linksmybės tikrai kokybiškos. O kam daryti kažką, jei negali daryti būtent kokybiškai? Man atrodo, kad “Gerai Gerai & Miss Sheep” taip būtų tiesiog neįdomu.
Pokalbiuose užsimenate, kad šiuo periodu Jums užtenka ir Lietuvos scenos, tačiau didžioji dalis Jūsų kūrinių atliekami anglų kalba. Kas įtakojo tokį pasirinkimą?
GG: Gal taip idėja persiteikia lengviau? Gal kalbos skambesys artimesnis širdžiai ir ausiai? Na, bet ateis laikas ir kūrybai sava kalba…
MS: Būsiu lakoniška – kūrybai sava kalba reikia subręsti. Aš asmeniškai jaučiu, kad dar tik augu ir dar ne visai turiu ką lietuviškai pasakyti. Nors, visą laiką galima dainuoti apie meilę ir nelaimingus santykius.
Jūsų atliekami kūriniai daugiau ar mažiau koncentruojasi į klubinę šokių muziką. Ar visada pavyksta išjudinti Lietuvos klausytojus?
GG: Mūsų programa nėra visiškai klubinė. Yra dainų pagal kurias nelabai ir pašoksi. Vienos pašokimui. Kitos užsimerkimui ir pagalvojimui.
MS: Aš tais mūsų šokiais labai džiaugiuosi. Lietuvoje ir taip per dažnai lyja. Tad kam ta melancholija dar ir muzikoje? Kai matau, kad žmonės šoka – viduje taip sukyla adrenalinas, kad vietoj dainavimo norisi tiesiog klykti. Nors būna vakarų, kaip tyčia, kurie labiau tinkami baladėms…
Iš šalies stebint Lietuvos šou biznio mechanizmą nereikia didelių pastangų suprasti, kad veikia jis konvejerio principu, it fabrikas, kuriame pagamintos kokybės standartų neatitnkančios žvaigždės siunčiamos tiesiai į televiziją. Ar turėjote galimybę per trejus karjeros metus žvilgterėti, o gal net būti dalimi šio gamybinio proceso, kaip viskas atrodo iš vidaus?
GG: Nedalyvavau nei viename realybės šou, bet dirbu su aktoriais, muzikantais, televizijomis, radijais, tai kaip viskas vyksta daugmaž aišku.
MS: Tai vėl gi požiūrio klausimas. Jei tu nori būti ta konvejerio dalimi – būsi. Tačiau jei tvirtai laikaisi savo principų, o galvos neapsuka pigi šlovė – pats stumdysi tuos, kurie važiuoja konvejeriu. Kaip bebūtų, manau, kad žmonėms patinka primityvus ekshibicionizmas ir greitai virškinami produktai, tokia jau prigimtis, tačiau galų gale ta sąmoninga visuomenės dalis atsirenka kas yra kas. Aš labai laukiu akimirkos, kai mes sprogsime nuo to prakeikto vartotojiškumo. Gal tuomet tą gamybinį procesą, apie kurį kalbame, atskies šiek tiek vertingesni dalykai.
Playboy mergaičių ir raumeningų iki juosmens apsinuoginusių chippendale‘ų įvaizdis jau dešimtis metų neatsiejamas nuo populiariosios kultūros, tačiau pasaulyje toks sceninis įvaizdis turi tikslingą auditoriją. Kokią vietą, Jūsų manymu, kūno kultas užima Lietuvos muzikinėje scenoje? Kodėl išvaizda neretai persveria talentą ir kokios galimos tokio reiškinio pasekmės?
GG: Žmonėms nusispjaut muzika. Kaip ji padaryta, kokia jos idėja. Nueini į klubą, prisigeri ir žiūri į gražias mergas. Staiposi, draikosi. Gi veža. Mielai nueičiau pas Oksana į koncertą.
MS: Viliau, kategoriškumas – mano bruožas. Aš noriu atsakyti nuoroda į Youtube. http://www.youtube.com/watch?v=XwzxX4Ed-_E&feature=youtu.be
Kai Lietuvoje kūnas ir talentas bus šitaip suderintas, prisisrėbsim pilnas burnas vandens ir tylėsim kaip žuvys. Nepaisant visko, kūno kultas yra normalus reiškinys. Ir tokiu buvo visais laikais. Bėda ne tame. Bėda, kai yra tik kūnas…Diskutuoti apie priežastis turbūt būtų kvaila. Aš tik bijau, kad tos jaunos mergaitės Lietuvos provincijoje taip ir liks savo kūnų įkaitėmis, o paskui savo vertybes perduos dukroms…Ir vėl viskas ratu.
© Viktorijos Bali nuotr.
Pastaruoju metu į Lietuvą vis dažniau atvyksta užsienio atlikėjai, ar jaučiate konkurenciją? Kokią įtaką tokia įvairovė, Jūsų nuomone daro Lietuvos muzikiniai scenai?
GG: Užsienio atlikėjai nėra konkurentai. Jie yra mokytojai. Svarbu negalvoti apie įtaką, svarbu – mokytis.
MS: Nebeturiu ką pridurti!
Kalbant apie užsienio atlikėjus, Jums atiteko garbė apšildyti pasaulinio lygio žvaigždes Moby, Gus Gus, grupės „Morcheeba“ vokalistę Skye. Ar šie atlikėjai pasirinko Jus ar visgi tai buvo akla sėkmė? Ar teko su jais susipažinti? Jei taip, kokį įspūdi Jums paliko šie žmonės? Gal buvote pakviesti koncertuoti svetur?
GG: Mus pasirinko. Su Moby taip ir nesusipažinome. Jis per didelė žvaigždė, kad veiktų nesuplanuotai. Kai jis nulipa nuo scenos, vienas apsauginis jam nuima ausines, antras saugo, o trečias atidaro merso duris. Skye labai šilta ir draugiška. Nusifotografavome kartu, susipažinome artimiau, apsikeitėme gražiais žodžiais. O Gug Gus yra kosmonautai. Gerąja prasme. Atrodė, kad esam draugai nuo penktos klasės.
MS: Neprimink to vakarėlio su jais iki 8 ryto…Tikiuosi, kad kitas toks vakarėlis bus Reikjavike. Jei mes ten kada grosime…
Dažnai pasirodote kartu su vidžėjumi Nulis Vaizdo, taip pat buvote įtraukti į pirmojo audiovizualinio festivalio Insanitus (2010) programą. Kodėl nusprendėte į savo pasirodymus įtraukti ir vizualinį elementą?
GG: Tai yra dalis mūsų muzikos emocijos. Daug žmonių mėgsta klausytis akimis. Aš vienas iš jų.
MS: Alius mūsų gyvenime atsirado žiauriai netikėtai, bet labai organiškai. Jei ne jis, gal to vizualumo, kas žino, būtų ir mažiau. Gal tai likimas? Dabar nepatikėčiau, kad dueto “Gerai Gerai & Miss Sheep” koncertuose ant scenos nesproginėja spalvos ir nesitaško trimačiai kubai. Tai iš esmės – mes.
Pasauliniame lygmenyje skaitmeninės bei video instaliacijos yra neatsiejamos nuo elektroninės muzikos performancų, tačiau Lietuvoje tai dar pakankamai naujas ir regis nišos neatrandantis produktas. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti neprigijęs multimedijų festivalis Enter (Šiauliai). Kaip manote, kodėl Lietuvoje menininkai vengia skaitmeninių technologijų?
GG: Nevengia. Tai tiesiog per brangu. Labai daug mūsų organizatorių skaičiuoja elementariai. Jie juk verslininkai. Jiems reikia šou už 500 pinigų. O ką šnekėti vien apie projektoriaus nuomą? Nebekalbu apie LED’us ir kitus efektus, kurie pas mus tik galvoje gyvena…
MS: O taip, Lietuvoje maža norinčių investuoti. Labiau norisi greito pelno. Kad ir kaip primityviai tai skambėtų – už kokybę ir įspūdį reikia mokėti. Dažniausiai didelius pinigus.
Dovile, buvote žiniasklaidos atstovė, dabar esate kitoje barikados pusėje. Kokių įžvalgų (jei apskritai) turite apie Lietuvos žiniasklaidą?
Ar tikrai būti atvira? Palikau žiniasklaidą, nes pavargau nuo to paties konvejerio, žinių kokybės ir perspektyvų. Dar ne iki galo iškepti jaunieji žurnalistai sakinio nesurezga…Redaktoriai nesuka dėl to galvos, nes juk svarbiausia – žinios greitis. Interviu su nežinia kuo gyvenime užsiimančiomis mergšėmis…Debilai Seime… Tai ne man! Kur ta tikroji žurnalistika? Gerbiu vos keletą žmonių…O juk institutą baigia kur kas daugiau…
Viename interviu kalbėdama apie muzikinę situacija Lietuvoje Dovilė Filmanavičiūtė (Miss Sheep) užsimena, kad; “jei nuoširdžiai, aš nemanau, kad Lietuvoje yra galimybių ir perspektyvų”. Kalbant platesne prasme, kaip manote, ar jaunimui Lietuvoje apskritai yra sudarytos galimybės išreikšti savo profesinį potencialą? Jei, ne, ko, Jūsų manymu trūksta?
Gaila, kad nepamenu, koks buvo to mano sakinio kontekstas. Tačiau kalbant plačiąja prasme, turbūt visi tą skaudulį kažkur po krūtine nešiojasi. Nė grašio nevertos aukštojo mokslo studijos, naujokais nepasitikintys darbdaviai… Nors piešti paveikslo vien tik juodomis spalvomis nenorėčiau. Pasakysiu banaliai, bet mano pačios patirtis rodo, kad pasiekti gali net sudėtingiausių tikslų. Svarbiausia – nemeluoti sau, teisingai dėlioti prioritetus ir žiauriai daug dirbti. Gal tai ir būtų tas sėkmės receptas? Išvažiuoti iš Lietuvos – silpnų žmonių tikslas.
Turint omenyje, jog abu esate gan jauni, o ir Jūsų duetui vos treji, tačiau gan atkakliai skinatės kelią į pripažinimą. Kokia Jūsų sėkmės formulė?
GG: Dovilė kartais eina kažkur pamiegot. Man nesako.
MS: Mūsų sėkmės formulė yra ATSIPALAIDAVIMAS.
Populiarioji elektroninė muzika Lietuvoje gan šviežias reiškinys. Tad galima teigti, jog Jūsų duetas Gerai Gerai & Miss Sheep yra savotiškas šio muzikinio žanro vėliavnešys. Jei žengtumėte žingsnį atgal ir nepaisant to, jog esate dalis šios scenos, pažvelgtumėte į vyraujančią elektroninės muzikos padėtį, kokios būtų Jūsų įžvalgos, artimiausių metų spėjimai ar pranašystės?
GG: Spėju, kad elektroninės muzikos projektų padaugės. Bent pora per metus. Per artimiausius trejetą metų mes turėsime gan stiprų projektą, kuris galės pasigirti ir tarptautiniu pripažinimu. Nežinau kokios krypties, bet spėju, kad kažkas užkurs motoriuką.
MS: Lietuvių elektroninė muzika yra įdomi. Sutinkant daug kūrybingų žmonių aišku, kad to įdomumo bus vis daugiau ir daugiau.
Retas menininkas, ar tai muzikantas, ar rašytojas, ar teatralas, ar dailininkas sugeba pragyventi vien iš savo amato. Jūs, regis, net nemėginate to padaryti? Kodėl?
GG: Turėčiau pradėti kepti produkciją, kurios aš nemėgstu. Viskas įmanoma, bet ta loterija per daug nenuspėjama.
MS: Nelygu kas yra “pragyventi”. Tačiau aš labiausiai bijau to jausmo, kai muzika tampa rutina ir tu, žmogus, imi pykti ant visų ir ant savęs, nes ta rutina atneša tik duonos, bet ne sviesto ir dešros. Nenoriu jausti to jausmo. Noriu, kad muzika būtų mano meilė, mano sielos išsivadavimas po sunkios dienos, mano troškimų patenkinimas, mano nuodėmių išpirkimas…Gal todėl nereikia bandyti iš muzikos išgyventi? O gal kaip tik – toks tikslas yra ambicingo muzikanto požymis?
Yra dvi atlikėjų rūšys, tie kurie mokosi ir semiasi inspiracijos iš kitų atlikėjų ir tie, kurie vengia klausytis jau sukurtos muzikos, kad neperžengtų tos plonos raudonos linijos, kur pradedama kopijuoti ir kartotis. Kuriai rūšiai iš paminėtų priklausote Jūs?
GG: Aš esu ir toks, ir kitoks. Nėra taip, kad visiškai neklausyčiau muzikos. Bet vengiu į galvą prikišti nereikalingos informacijos.
MS: Klausau žiauriai daug muzikos. Ieškau naujienų. Tačiau negaliu sakyti, kad tas klausymasis ir radiniai kažkaip mane įkvepia. Tai tiesiog suteikia malonią pilnatvę. Beje, rasti savo stilių ypatingai sunku dainininkams. Apstu pavyzdžiu, kai dainuoja vienas žmogus, o tu nori nenori girdi visai kitą žmogų, t.y. inspiraciją. Kai tik pradėjau dainuoti, sąmoningai vengiau būti į kažką panaši. Ar kažkas iš to gavosi, tegul sprendžia klausytojas.
Pirmą kartą išgirdau Jus per Moby koncertą ir mintyse nevalingai nuvilnijo airių atlikėjos Roisin Murphy vardas. Ar kada nors sulaukėte panašių pastebėjimų? Ar teko girdėti, jog Jūsų dueto skambesys, o gal Jūsų sceninė išvaizda primena vieną ar kitą atlikėją?
GG: Kartais tenka, bet labai retai. Dažniau girdime klausimą “o kaip pavadinti jūsų muzikos stilių?” arba tiesiog “sunku su kažkuo palyginti”.
MS: Mūsų muzikinio kelio pradžioje Arnoldas Lukošius vis bandė rasti sąsajų su užsienio atlikėjais. Regis, net buvo leptelėjęs kažką apie “Depeshe Mode”. Bet ar gi tame esmė? Svarbiausia, kad mes patys sau sąžiningai esame atsakę į klausimą “ar jūs į ką nors panašūs?”.
Nebijote mestelti aštresnių replikų vieno ar kito atlikėjo ar visuomenei žinomo asmens pavymui, kitaip tariant “nevyniojate į vatą”. Ar atvirumas turėjo įtakos Jūsų muzikiniai karjerai?
GG: Atvirumo reikia, ypač kai scenoje stovi tokie veikėjai, kaip Dūmas. Kiekvienas veiksmas turi įtakos. Vienokios ar kitokios.
MS: Aha, mudu su Vilium turim po savą favoritą. Man tik keista, kad tai, ką mes kalbame viešai yra vadinama “nevyniojimu į vatą”. Ar tikrai geriau yra tylėti, apsimetinėti, meluoti ir veidmainiauti? Ir kas čia blogo, jei mes drąsiai reiškiame savo nuomonę? Kažkas sakys, kad mes nieko nepasiekę, durneliai, nepraustaburniai. Taip, drąsa sakyti, ką galvoji kainuoja ir kartais skaudžiai kerta į paširdžius. Tačiau nėra nieko blogesnio kaip būti beveidžiu, pilku ir dirbtinai geru. Geriau jau tegul mus vadina chuliganais, nei nevadina niekaip. O gerą širdį ir diplomatiją mes turim kur parodyti ir be tų atseit atlikėjų…
Šiais metais dalyvaujate dainų konkurso Eurovizja atrankoje, kaip patys teigiate, norėdami parodyti, kad Lietuvoje yra ir “normalios muzikos”. Sklando nuomonės, kad Eurovizija visgi yra politinis šou ir muzika yra tik viena iš sudedamųjų dalių. Kokie Jūsų pasvarstymai šiuo klausimu?
GG: Pilna ten ir politikos. Bet jei pasirodymas ir daina yra geri, tai jokia politika nepadės. Už švedus pernai balsavo dauguma. Ir net Balkanai jų neaplenkė. O, kad Lietuvoje su Eurovizija yra prastai, tai faktas. Mes nebijome. Už kiekvieną veiksmą atsakome.
MS: Tas mūsų pasakymas apie “normalią muziką” gali pasirodyti šiek tiek garbėtroškiškas, tad aš patikslinsiu, jog mes tiesiog norėjome garsiai pasakyti, kad Eurovizija nėra cirkas – tai muzikinis konkursas. Tačiau panašu, kad Lietuvoje yra ir kitaip mąstančių. Kas kitas pakels konkurso prestižą, jei ne muzikantai? Pasikartosiu – eiti į Euroviziją mums nėra bausmė. Ir mes tai darome tikrai nuoširdžiai.
Socialiniame tinklapyje Facebook, dueto fanams užduodate klausimą: „Mes čia susimąstėm…O kokį lietuvišką šmotą (nesvarbu kokio senumo) pavadintumėt geriausiu iš geriausių?“ Pabaigai Jūsų pačių klausimas bumerangu atgal į Jus.
GG: Sunku atsakyti vienu šūviu. Mane žavi senoji estrada su savo tekstų gražumu, tyrumu, melodingumu. Naujieji laikai neturi tiek daug perlų. Bet pačio pačiausio nepasakysiu. Turiu labai daug.
MS: Meškiukų “Čikuraku”. Ji manyje sukelia nenusakomos ramybės jausmą… Net nežinau kodėl.
