Ar kada teko žiūrėti filmą, regėti sceną ir galvoti, kad kažką panašaus jau esate matę? O gal kada pagalvojote, kas tampa kūrėjų įkvėpimu pavaizduoti būtent tokią filmo sceną, ar tam tikrus vizualinius vaizdus: aprangą, detales, pastatus? Dažnai kino kūrėjai būna puikūs vaizduojamojo meno gerbėjai ir nepraleidžia progos pasinaudoti paveikslo idėjomis ar kitokiais meno kūriniais ir prikelti juos kino ekranizacijoje.
Garsieji dailininkų darbai permąstomi ir pateikiami įvairiuose filmuose, o mes, kartais to visai ir nepastebime. Supažindiname jus su 13 filmų ir meno kūrinių, kurie įkvėpė garsiuosius filmus puikioms scenoms ir tapo atspirties tašku sujungiant dailę ir kiną.
1. „Kuždesių sala“ (2010) ir „Bučinys“ (1907-1908)
Vienu iš geriausių dailininko Gustavo Klimto kūrinių tituluojamas „Bučinys“ žinomas ir pripažintas visame pasaulyje tapo įkvėpimu ir Martino Scorseno filmui „Kuždesių sala“. Psichologiniame trileryje vaizduojami 1954-ieji, o spalvų paletė, apšvietimai, raštai – vienareikšmiškai primena Kimto kūrybą.
2. „Diunkerkas“ (2017) ir „Klajoklis virš rūko jūros“ (1818)
Filmo „Diunkerkas“ vystomos istorijos paremtos rodomų herojų išgyvenimais – kokį pragarą tenka patirti karo metu, norint grįžti sveikiems namo. Filmas įkvėptas romantizmo dvasios vokiečių dailininko Kasparo Davido Friedricho paveikslo „Klajoklis virš rūko jūros“. Autorius vaizduoja stovintį jauną vyrą apmąstymuose ir savirefleksijoje, apsuptą jūros rūko miglos, tarsi tai būtų religinė ir dvasinė patirtis. Pastatydamas nugarą žiūrovui, įgalina pamatyti pasaulį 
savo akimis, dalintis ir perduoti savo asmeninę patirtį, o tą akimirką stebėtis nenumatyta ateitimi.
3. „Psichopatas“ (1960) ir „Namas prie geležinkelio“ (1925)
JAV 1960 m. siaubo psichologinis trileris, režisuotas Alfredo Hičkoko. Filme pasakojama apie savo darbdavį apvogusią darbuotoją, kuri bėgdama pakeliui apsistoja psichopato prižiūrimame motelyje. Visas 
kuriamas šiurpas slypi filmo detalėse, o siaubą kelianti scena duše iki dabar yra viena įsimintiniausių šio filmo momentų. Manoma, kad šio filmo kūrimui įtakos turėjo Edvardo Hopperio paveikslas „Namas prie geležinkelio“. Paveikslas vaizduoja aukštai iškilusį namą virš rūdžių spalvos geležinkelio bėgių. Namas, kaip švyturys, signalinis ženklas. Bet kartu tai – apleistas ir griūvantis pastatas.
4. „Mėnesiena“ (2016) ir „Vakarinė suknelė“ (1954)
Filmas pasakoja apie savo seksualinę tapatybę atrandantį juodaodį berniuką Chironą, kuris gyvena narkotikų ir vyriškumo stereotipų valdomoje juodaodžių pasaulio kasdienybėje. Filme rodomi visi estetiniai ženklai, prilyginami paveikslui „Vakarinė suknelė“: viršutinė figūra, naktimis žvelgianti į horizontą už jūros, dominuojantis melsvas atspalvis su ta pačia poza. Be to, filmo pavadinimas taip pat nurodo Magritte’o kūrybą.
5. „Pradžia“ (2010) ir „Kylanti ir mažėjanti“ (1960)
Ch. Nolano filmas „Pradžia“ įkvėptas dailininko M.C. Escherio 
paveikslų. Juos primena ne tik siurrealistinė tema, bet ir geometrinės formos, kuriuose begaliniai laiptai tarsi veda į begalybę, o pastatai apgaubia patys save. Taip pat filmo herojus Maurice Fisher (kurį vaidina britų aktorius Pete Postlethwaite) pavadintas menininko garbei, kurio pilnas vardas – Mauritsas Cornelis Escheris.
6. „Ištrūkęs Džango“ (2012) ir „Berniukas mėlynais drabužiais“ (1770)
Žvelgiant į Quentino Tarantino „Ištrūkęs Džango“ kyla jausmas, kad tą mėlyno satino kostiumą su raukinukais ir visomis puošniomis detalėmis jau esame kažkur matę. Taip, tai Thomo Gainsborough’o „Berniuko mėlynais drabužiais“ kopija perteikta filmo 
ekranizacijoje. Kostiumų dailininkė Sharen Davis, kalbėdama apie filmo kostiumus, užsiminė, jog ji tikrai buvo rodžiusi T.Gainsborough’o paveikslo reprodukciją Q. Tarantinui, kuris jau buvo numatęs mėlyną spalvą, o eskizas tik patvirtino jo pasirinkimą.
7. „Žmogiška silpnybė“ (2014) ir „Paskutinė vakarienė“ (1495-1498)
Žymusis Leonardo da Vinčio paveikslas „Paskutinė vakarienė“ tapo scenos idėja filmui „Žmogiška silpnybė“. Dėl palyginti paprastos, bet labai galingos kompozicijos, pastebime panašumą ir sugretinimą tarp paveikslo ir filmo scenos. Paveikslas „Paskutinė vakarienė“ tikriausiai vienintelis labiausiai atkurtų paveikslų istorijoje.
8. „Melancholija“ (2011) ir „Ofelija“ (1851-1852)
1852 metais nutapyta dailininko J.E.Millais „Ofelija“, kuri paremta V. Šekspyro personažu Ofelija iš pjesės „Hamletas“. Paveiksle vaizduojama beviltiškai įsimylėjusi pjesės veikėja plaukianti pasroviui su vestuvine puokšte. Ši herojė buvo tapusi moteriškos beprotybės simboliu dar bardų laikais. Ši moteriškoji ikona atsispindi ir Larso von Triero Justinoje.
9. „Marija Antuanetė“ (2006) ir „Napaleonas kertantis Alpes“ (1801)
Kadras, kurį režisierė Sofia Coppola turėjo omenyje perteikiant filme, tampa gana aiškus. Sulėtintame Napaleono įėjime į kadrą, neabejotinai atkuriamas tarptautiniu mastu garsus Ž. Luji Davido paveikslas „Napaleonas kertantis Alpes“, kuriame vaizduojamas sugėdintas prancūzų generolas ant žirgo.
10. „Frida“ (2002) ir „Frida ir Diego Rivera“ (1931)
Režisierės Julie Taymor filmas, įkvėptas žinomos Meksikos siurrealizmo dailininkės Fridos Kahlo gyvenimo. Filmas nuostabiai perteikia Fridos meilę gyvenimui, sunkius santykius su vyru Diegu Rivera, kuris stipriai prijautė komunistams ir buvo garsus freskų tapytojas. Paveiksle ir matome vaizduojama menininkės ryšį su dvigubai vyresniu jos vyru Diegu Rivera.
11. „Forestas Gampas“ (1994) ir „Kristinos pasaulis“ (1948)
Paveikslas „Kristinos pasaulis“ nutapytas A. Wyeth‘o, įkvėpė vieną sceną 1994 m. filmui „Forestas Gampas“ – kai Dženė po klajonių atsiduria namie, ji puola ant žemės, atspindėdama Kristinos pozą lyg veidrodyje. Tai garsiausias Andrew Wyeth (Endriu Vajetas) paveikslas, kurį jis nutapė pro langą pamatęs šliaužiančią moterį. Jame nutapyta moteris Anna Christina Olson pavaizduota nugara į žiūrovą, keistoje pozoje.
12. „Tomo Krauno afera“ (1999) ir „Žmogaus sūnus“ (1964)
„Žmogaus sūnus“ yra belgų menininko autoportretas, atkurtas daugybėje žiniasklaidos ir popkultūros darbų, įskaitant net ir „Simpsonus“. Bet vienas įsimintiniausių garsiojo paveikslo pasirodymų įvyko Johno McTiernano filme „Tomo Krauno afera“, kuriame mes ne tik matome patį paveikslą, bet ir sekame pagrindinį veikėją tuo pačiu kostiumu ir kepure.
13. „Mergina su perlo auskaru“ (2003) ir ”Mergina su perlo auskaru“ (1665)
Filmas „Mergina su perlo auskaru“ pasakoja istoriją apie garsiausią Vermejerio kūrinį tuo pačiu pavadinimu. Kaip ir kūrėjo gyvenimas, taip ir pastarasis Vermejerio kūrinys ilgainiui buvo apipinti legendomis. Niekas taip ir neišsiaiškino, kas galėjo būti paveiksle pavaizduota jauna moteris ir ar apskritai jam kas nors pozavo. Todėl ir filmo, pastatyto pagal 1999 metų Treisės Ševaljė romaną, siužetas yra tam tikras spėjimas, įsivaizdavimas.
