Daugelis dailininkų kurdami portretus kaip terpę pasirenka dažus, tačiau britų menininkas Benjaminas Shine’as tam naudoja milžiniškus tiulio audinio lakštus, kuriuos paverčia į įspūdingus abstrakčius veidus.
Pribloškiančioje „Flow“ serijoje svajingi, taikūs veidai, atrodo, kyla iš subtilaus audinio raukšlių kaip dūmų debesys. Naujausias, daug didesnio mastelio kūrinys, suformuotas suspaudžiant ir sulenkiant medžiagą į formą, pavadintas „Ramybė“. Atrodo, kad skulptūra keičiasi priklausomai nuo dangaus, nuo rožinės iki tamsiai raudonos spalvos, atsižvelgiant į saulės šviesos stiprumą ir kryptį. Šis kūrinys buvo kuriamas kelerius metus, nes toks iššūkis —pastatyti savarankišką skulptūrą iš tinklo — pasirodė netikėtai sudėtingas.
Autorius teigia, kad naudoja tulį tam, kad sukurtų veido formas, tarsi metaforiškai išreiškia sąmoningumą, meditaciją ir aiškumo atradimą iš chaoso. Kiekvienas kūrinys pagamintas sluoksniuojant smulkią tinklinę medžiagą, kad būtų pasiektas skirtingas nepermatomumas ir tonas.
Tiulį pirmą kartą pradėjo naudoti studijuodamas madą, tačiau tik 2008 m., kuomet pamatė sudužusį rutulį ant savo studijos grindų, pastebėjo jo, kaip terpės, potencialą kurti skulptūras toliau nuo kūno. Atrasdamas daugybę konstravimo metodų jis suvokė, kad tiulis tvirta ir sklandi medžiaga. Darbas su ja atvėrė kitą dimensiją, jis netgi prilygino tai su rentgenu: „Skaidrumas atskleidžia jo formą, kartu pateikdamas estetinį įspūdį, tarsi akvarelė, rašalas ar dūmai.“
„Detalės sukuriamos rankomis valdant medžiagą skirtingais būdais, kad būtų sukurti tonai, tekstūra ir kryptiniai potėpiai. Drobės darbams aš naudoju lygintuvą, kad suriščiau medžiagą, o montavimui naudoju siūlą ir adatą, kad ji būtų susiūta į formą. Pagrindinė technika yra formos lankstymas vaizdui sukurti“, — pasakoja menininkas B. Shine‘as.
Autorius dirba su skirtingais tiekėjais, priklausomai nuo reikalingos medžiagos rūšies: „Kaip ir spalvos, tai priklauso nuo efekto ar emocijų, kurias bandau pasiekti. Tik techniniu požiūriu aš linkęs dirbti su vidutinio tono ir tamsesnėmis spalvomis, nes jos užtikrina gerą kontrastą ir matomumą.“
Tokia konstravimo koncepcija yra sudėtinga. Be tinklo, reikalaujančio didesnio stiprumo, kad išlaikytų savo formą, autorius taip pat turėjo suteikti tokią pačią toninę įvairovę kaip tiulis, kai sulankstytas jis sukurtų veido detales.
Nepaisant daugybės bandymų, nė vienas iš parduodamų tinklų ar tinklinių medžiagų neatitiko kriterijų. Norėdamas įveikti šiuos iššūkius, Benjaminas Shine’as suprojektavo tinklą, kuris atitiktų jo paties reikalavimus. Ši medžiaga buvo pagaminta iš perdirbto didelio tankio polietileno medžiagos – tvirto, kieto plastiko, kuris imituoja tiulio savybes. Taip pat menininkas inžinerijos būdu sukūrė plieninę konstrukciją, kuri buvo kruopščiai suprojektuota taip, kad išliktų kuo mažiau nematoma, kartu suteikiant reikiamą stiprumą. Taip per kelis mėnesius savo rankomis formavo monumentalią penkiolikos pėdų skulptūrą, sulankstydamas ir spausdamas lanksčią tinklinę medžiagą, kad būtų sukurta forma.
Išsilavinimas jam suteikė puikių žinių, kaip manipuliuoti audiniu. Šiltu lygintuvo jutikliu menininkas klijuoja didžiulį pavienį tiulio gabalą, kurio skaidrios savybės suteikia portretui daugiau tekstūros ir gylio. Gaunant skirtingų tonų ir šešėlių, autoriui leidžiama realistiškai pavaizduoti tokias žvaigždes kaip Elizabeth‘ą Taylor, elegantiškus abstrakčius veidus ir kitus dalykus, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių poras.
Jo talentas netrukus tapo žinomas netik meno pasaulyje, bet pritraukė klientus iš įvairių sektorių. Britų menininko Benjamino Shine’o rankomis sukurti kūriniai įrodo, kad tiulio gabalas nėra skirtas tik suknelėms ir užuolaidoms gaminti — jis tampa puikia medžiaga, kuriant nuostabius tikroviškus „paveikslus“.
