Europos Sąjungos šalių diplomatijos vadovai lapkričio 15 d., nusprendė dėl naujų sankcijų Baltarusijai. Europos Sąjunga kaltina Minską nuo rugpjūčio mėnesio suorganizavus tūkstančių migrantų atvykimą prie jos sienų su Baltarusija, ypač Lenkijos pasienyje. Tačiau pasak politologo ir istoriko Jeano-Yveso Potelio: „Lenkija naudojasi vidiniu Europos susiskaldymu migracijos klausimu, kad patenkintų savo nacionalinius interesus“.
Siekdama suvaldyti migrantų atvykimą, Lenkija pirmadienį paskelbė, kad gruodžio pradžioje pasienyje su Baltarusija bus statoma siena. Kol kas kol kas ten tik aštri spygliuota tvora. Valdžia taip pat sutelkė policiją ir tūkstančius karių. ‘
Šalis atsisako pagalbos iš Europos Sąjungos sienų apsaugos agentūros „Frontex“, kurios būstinė yra Varšuvoje. Migrantai, kuriems pavyksta kirsti sieną, siunčiami atgal į Baltarusiją. Frontex įsikišimas sukeltų erzinančių pasekmių Lenkijos vyriausybei. Tai reikštų, kad valdžios institucijos būtų priverstos atverti sieną ir įvežti migrantus, nes Frontex misija yra nustatyti teisėtus prieglobsčio prašymus ir sugrąžinti jų neturinčius migrantus. Tuomet reikėtų derinti veiksmus su kitomis valstybėmis migrantų paskirstymui Europos Sąjungoje. Spalio 22 d. Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras (UNHCR) apgailestavo dėl priverstinio grįžimo, teigdamas, kad tai „pažeidžia tarptautinę teisę“, ir paragino Baltarusiją ir Lenkiją „pasienyje suteikti prieigą prie prieglobsčio žmonėms, kurie jo prašo“.
Spalio 14 d. Lenkijos parlamentas patvirtino įstatymą, įteisinantį prieštaringai vertinamą grąžinimo pasienyje praktiką. Šia priemone pasienyje sulaikyti užsieniečiai, nelegaliai ją kirtę, verčiami išvykti iš Lenkijos teritorijos ir draudžiami „nuo šešių mėnesių iki trejų metų“ įvažiuoti į Lenkiją ir Šengeno zoną. Varšuva taip pat suteikia sau teisę sugrąžinti užsieniečius nepaisant bet kokio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, nebent jie atvyko tiesiai iš teritorijos, „kur jų gyvybei ir laisvei gresia pavojus“. Šį sprendimą kritikuoja daugelis nevyriausybinių organizacijų, nes jis neleidžia joms padėti migrantams.
Lenkijos vyriausybė atsidūrė keblioje padėtyje su Europos Sąjungos narėmis, ypač po jos teisingumo reformos, kuri nedera su Europos teisės aktais, taip pat ir valstybės viduje dėl demonstracijų po naujojo įstatymo prieš abortus, kuriuo uždrausti bet kokie abortai, išskyrus išžaginimo ar kraujomaišos atvejus arba kai gresia pavojus motinos gyvybei.
Lenkijos pasienyje atvyko tūkstančiai karių prieš kelis šimtus migrantų, įskaitant moteris ir vaikus. Lenkijos ministras pirmininkas, apsirengęs kaip kareivis, pasienyje pasakė kalbą, kurioje teigė, kad ketina išgelbėti Lenkiją ir Europą. Ši krizė neabejotinai stiprina dešiniųjų pozicijas. Vyriausybė naudojasi šia migracijos krize, bandydama vaizduoti nacionalinę vienybę, sakydama kalbas kuriose tvirtinama, kad Lenkijai gresia pavojus.
Dėl sprendimo grąžinti migrantus, prieštaraujančio tarptautinei teisei, ypač po 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, kurią pasirašė Lenkija ir Baltarusija, Lenkijos vyriausybė pakliuvo į spąstus: ji bus priversta nusileisti ir leisti Frontex įsikišti, bet tikriausiai ne per trumpą laiką.
