KNYGOS IŠTRAUKA: Vaiva Rykštaitė „Pirmąkart mama“

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dvi dukras. Trijų romanų autorė. „Pirmąkart mama“ – septintoji jos knyga.

„Pirmas, netikėtas, viską sujaukiantis tapsmas mama. Toji patirtis mane ištiko kaip šokas, vėliau virto tapatybės krize, tartum nesibaigiantis meilės priepuolis su paranojos priemaišomis. Į šį gyvenimo pokytį nusprendžiau pažvelgti akademiškai ir pačiai sau atsakyti į kilusius klausimus: ar po gimdymo pasikeitė mano smegenys? Ar man reikia mamyčių klubo? Ar vis dar galiu būti seksuali? Kodėl mano močiutės ir kitos Sovietų Sąjungos moterys nežindė savo vaikų? Kas, visuomenės manymu, yra gera mama? Rengdama šią knygą skaičiau daugiau, nei ruošdamasi magistriniam darbui. Apie save čia pasakoju atviriau nei feisbuke, nors nujaučiu, kad jums vis tiek pasirodys per mažai.

Tai mano dovana pirmakartėms, laukinėms, pasiutusioms moterims, kurios pačios nenutuokė viduje slypint pūkuotą švelnią mamytę. Bet ne tik. Ji – ir visoms rožinėms merginoms, nė karto nepamynusioms tėvų liepimo namo grįžti devintą. Tikiu, kad tapusios motinomis jūs savyje atpažinote tą laukinę, pasiruošusią už vaiką kautis nagais ir dantimis. Aš esu jūsų sesuo. Motinystėje. Aš esu mama.“

Vaiva Rykštaitė

„Nors neužrašytos pramočių patirtys mūsų nepasiekė, feminizmas XX a. II pusėje paskatino žvelgti į vaikų gimdymą ir auginimą ne kaip į prievolę, bet kaip į sąmoningą pasirinkimą. Taip atsirado motinystės tyrimai, lydėję knygos autorę. Jeigu mamos užrašytų savo istorijas, jos daug kuo būtų panašios: „Turėti vaikų? Niekada. Arba kada nors. Jie bus planuoti. Tikrai nepavirsiu rūpestinga ir pervargusia mamyte ir tikrai nebūsiu panaši į savo mamą.“ Tada kūdikis, turintis savų planų, ateina ir mažulyte kojele nuspiria mamos įsitikinimus, planus, iliuzijas ir prietarus. Bet suteikia išminties ir patirties, leidžiančios parašyti knygą, kurioje dera rašytojos talentas, mokslininkės smalsumas, moters išmintis ir mamos humoro jausmas.“

Humanitarinių mokslų daktarė Solveiga Daugirdaitė

„Nuostabus, tikslus literatūrinis pjūvis tarp troškimų ir instinktų, laisvės ir motinystės, tarp bevaikės divos ir matronos. Įtaigu, jautru, juokinga – įtrauks nuo pirmojo sakinio.“

Rašytoja Monika Budinaitė

„Kadaise išgirdau posakį „vaiko dėka gimsta motina“, bet tik susilaukusi savų atžalų suvokiau jo esmę. Vaivos nauja knyga gvildena būtent šią temą. Rekomenduoju visiems, kurie, kaip ir aš, negali pakęsti knygų apie motinystę ir vaikų auginimą, ir kviečiu leistis į labai asmeninę psichologinio virsmo kelionę, aprašytą su autorei būdingu šmaikštumu ir įžvalgumu.“

Dviejų vaikų mama Laura Bušeikaitė-Hasan

***

Kur aš?

„Pastok“, – sakydavo mano draugės, pačios jau tapusios motinomis, atrodo, šventai tikėdamos, kad drauge su kūdikiu moteris išgimdo lauk ir bet kokį egzistencinį nerimą. „Vienišo vilko šauksmą pakeisti kūdikio bliovimu?“ – negalėdavau patikėti. Skubėjau, lėkiau, dirbau, rašiau, studijavau, nuolat ką nors įsimylėdavau, po to nebemylėdavau, pirkau bilietus, skrydžius, naujus batus ir dėvėtas sukneles, lūpų dažus ir knygas. Pastoti?..

Tada maniau, kad šito bobos linki iš pavydo. Dabar suprantu – iš gryno smalsumo. Nes niekas nežino, kuo virs moteris pagimdžiusi pirmą vaiką. Vienos bando kažkam įrodyti, kad visur spėja ir vaikas – ne kliūtis (kam?), kitos įtikinėja pasaulį, kad iš tiesų visada svajojo tūpčioti namie. Vienos smunka į depresiją, kitos supranta, kad turi blogą vyrą, kad turi gerą vyrą, kad turint vaiką vyro jau nebereikia, kad vyras ir yra tas pirmasis vaikas… Vienos darosi tatuiruotes, kitos savo vaikų nuotraukomis užknisa feisbuko draugus. Staiga ima protestuoti prieš skiepus ir visur įtaiso vandens filtrus. Duoda vaikams saldainių. Griežtai neduoda vaikams saldainių. Išgražėja. Subobėja. Lyg su keptuve per galvą trenktos kas dieną sąla nuo tos besąlygiškos meilės, dėl kurios aš, pavyzdžiui, ne tik išduočiau tėvynę – vien dėl Zyliukės blakstienos virptelėjimo, jei reikėtų rinktis, galėčiau sunaikinti dešimtis planetų. Kad tik tos gražios akys žvalgytųsi aplink laimingos.

„Linkiu Tau susilaukti vaiko“ – gimtadienio proga sakau Ingai, frylancerei, jau ketverius metus keliaujančiai po Aziją ir neturinčiai nuolatinių namų. Draugė linkėjimu kažkodėl nesidžiaugia. O aš juk nepiktybiškai, tiesiog išsprūdo… ne iš piktos valios, bet iš smalsumo – labai knieti pažiūrėti, kas jai tada bus…

Atrodė, kad man iš pradžių nebuvo nieko. Dar gimdymo palatos vonioje minutėlę stebeilijausi į savo atvaizdą: tas pats veidas, tik su nauju spuogu, tas pats žvilgsnis, tik pavargęs… Aš vis dar buvau aš, tariausi. Žinojau savo vardą, mėgau lėtus filmus ir knygas, buvau sveiko proto. Tik jau va – mama.

Nustebinau save dar tą pačią dieną apie didįjį gyvenimo įvykį paskelbusi visam socialinių tinklų pasauliui. Nuo tos akimirkos mane vis apimdavo dvilypiai jausmai – begalinis pasididžiavimas savo kūdikiu ir noras pasiteisinti, kodėl kalbu apie motinystę, kodėl dabar man tai taip svarbu. Lyg tai būtų prastas tonas, o aš pati dėl to atrodyčiau kvailesnė. Kaip man palengvėdavo pamačius įžymias moteris, viešai ir garsiai eskaluojančias savo motinystę! „Jei galima joms,

vadinasi, ir man viskas gerai…“ – galvojau, matyt, kitose moteryse vis dar ieškodama veidrodžio… Išsyk pajusdavau su jomis siejantį ar įsivaizduojamą ryšį ir, pati to aiškiai nesuvokdama, ėmiau viešose erdvėse godžiai stebėti panašiai kaip aš mąstančias motinas, o asmeniniame gyvenime – šlietis prie jų.

***

Stūmiau vaikišką vežimėlį prekybos centre. M. stabtelėjo pasikalbėti su kažkokia moterimi. Vyresnio amžiaus, šviesiaplaukė.

„Aloha! Aš Vaiva“, – tiesiau ranką prisistatydama, o toji, šiek tiek sutrikusi, pareiškė, kad mudvi jau pažįstamos.

„Turbūt pamiršai, man irgi taip būdavo. Dabar mano vaikai jau dideli… Nėštumas ir tai, kas vyksta pagimdžius – lyg atskiri moters gyvenimai. Tavo vyras mus supažindino, kai dar laukeisi, bet tada juk buvai visai kitas žmogus…“ – iki šiol atsimenu tos moters pasakytus žodžius, bet ne vardą.

Man dažnai atrodė, kad gimus dukteriai tapau siaubingai užmarši. Pamiršdavau ne tik naujų pažįstamų vardus, matytų filmų pavadinimus, artimųjų gimtadienius, bet kartą paklausta net neprisiminiau, kiek man metų! Užtat mintis užpildė lyg mantra kartojami piniginė, raktai, sauskelnės, marliukas, telefonas, drėgnos servetėlės, atsarginiai marškinėliai, saulės kremas kaskart išeinant iš namų. Paimti užkandžių. Vandens buteliukai. Rankšluosčiai ir akinukai, jei važiuojam į baseiną. Gimtadienio dovanos Zyliukės draugėms. Vandenbačiai, jei važiuojame į akmenuotą paplūdimį. Šiltesnis megztukas,

jei patalpose veiks oro kondicionieriai. Kibirėlis, kamuolys ir kiti pliažo žaislai. Helovino kostiumas. Priešpiečių dėžutė. Atsarginiai drabužiai kuprinėje. Grąžinti į biblioteką Zyliukės peržiūrėtus DVD. Ekskursijos pradžia aštuntą ryto. Su savimi turėti penkis dolerius grynaisiais ir kepurę nuo saulės. Išpurkšti automobilį tarakonų nuodais. Išskalbti kalėdinę suknelę. Hulos šokių pamoka dešimtą ryto. Su savimi turėti buteliuką vandens ir baltą sijoną. Apkarpyti

Zyliukei rankų ir kojų nagus prieš šventę. Išvėdinti automobilį nuo tarakonų nuodų (būtinai prieš važiuojant į hulos pamoką). Nupirkti plastilino ir klijų į darželį. Užsakyti tortą. Sumokėti už plaukimo pamokas. Skiepų kalendorius. Darželio kalendorius (negalima neštis jokių maisto produktų su riešutais!). Advento kalendorius. Kalėdų dovanos. Pietų miegas. Pirmą kartą Zyliukei nusibrozdinus kelius nusprendžiau visada automobilyje turėti vandenilio peroksido ir pleistrų. Nupirkti vaistų nuo viduriavimo. Užsukti į biblioteką pasiskolinti naujų DVD su filmukais. Išskalbti naktį prišlapintą patalynę ir išplauti čiužinį. Apkarpyti nagus. Paimti spalvinimo knygučių ir žaidimų ilgam skrydžiui lėktuvu. Patikrinti, ar automobilyje yra vandenilio ir pleistrų prieš važiuojant į gamtą. Nepamiršti rankšluosčių ir užkandžių. Piniginė, raktai, sauskelnės, marliukas, telefonas, drėgnos servetėlės, atsarginiai marškinėliai… – šituos dalykus pamiršdavau labai retai. Mažylei augant sąrašas vis ilgėjo, o aš tikrai buvau jau visai kitas žmogus. Atsakingesnė, rimtesnė, nuobodesnė, liūdnesnė, laimingesnė, nuolat bijanti dėl savo vaiko ir kartu drąsesnė, žaismingesnė, atlaidesnė, kantresnė, nuolat neišsimiegojusi, blaivesnė. O kokia buvau prieš gimdymą? Atsimenu tik iš nuotraukų…

***

Motinystės virsmas, apibūdinamas kaip viena esmingiausių ir staigiausių moters transformacijų, mokslininkų skirstomas į keturias pagrindines pakopas:

savęs atidavimas/netekimas

savęs apibrėžimas iš naujo

santykių su aplinkiniais apibrėžimas iš naujo

profesinių tikslų apibrėžimas iš naujoⁱ.

Taip pat pastebima, kad šis poreikis iš naujo atrasti ir apibrėžti savo tapatybę daug būdingesnis pirmo vaiko susilaukusioms moterims. Vėliau, jau suvokusios ir pažinusios savo motinystę, moterys išskiria tris kertines savo tapatybės suvokimą paveikusias koncepcijas:

kontrolę

paramą

šeimąⁱⁱ.

Kalbėdamos apie kontrolę moterys dažnai turi omeny nėštumą kaip savo kūno kontrolės netekimą, kai organizme vyksta dideli pokyčiai ir nuo motinos valios nepriklausantys procesai. Taip pat ir baimę, kad kas nors gali nutikti vaisiui, vėliau – naujagimiui, bejėgiškumo jausmą, nežinant kaip apsaugoti vaiką nuo visų įmanomų negandų. Įžengusios į visiškai nepažįstamą nėštumo ir rūpinimosi kūdikiu teritoriją moterys natūraliai ima šlietis prie kitų motinų, tarp jų ieškodamos patarėjų ir psichologinės paramos. Taip pat pripažįstama, kad vaiko gimimas iš esmės pakeičia poros santykius, akimirksniu du atskiri individai tampa naujos šeimos nariaisⁱⁱⁱ.

Trumpiau kalbant, atlikę daugybę tyrimų mokslininkai nustatė, kad transformacija motinystėn prasideda ankstyvoje nėštumo stadijoje ir baigiasi prabėgus daugybei mėnesių po kūdikio gimimo, kai moteris jau prisitaiko ir susitapatina su mamos vaidmeniu. Pradėjusi domėtis šia tema aptikau daugybę tinklaraščių, rašinių, mokslinių straipsnių, grafų, lentelių, susistemintų apklausų duomenų – viską, išskyrus tai, kaip savo negimdžiusioms draugėms paaiškinti TĄ jausmą susilaukus pirmo vaiko.

„Eik tu, aš tai visai nesinervinu. Jaučiu, būsiu šaltų nervų mamytė. Mes su vyru jau dabar susitarėme, kad jis naktimis kelsis prie kūdikio, o aš miegosiu. Dieną pasikeisime vietomis. Tikrai nebūsiu durnė, kuri viską už vyrą daro ir aukoja savo miegą. Be to, matau, kad Simas bus labai geras tėvas…“ – kalbėjo viena besilaukianti bičiulė, o aš tik linkčiojau galva. Ar buvo prasmės jai sakyti, kad pagimdžiusi ji gali tiesiogine prasme trumpam išprotėti iš meilės ir visą naktį būdrauti gėrėdamasi savo gražuoliu kūdikiu? Arba priešingai – susirgti pogimdymine depresija. Ir mastitu. Arba tiesiog tingėti dienomis nusitraukinėti pieną tam, kad naktį atsikėlęs vyras turėtų jį vėl šildyti. Kaskart vis naujoms bičiulėms pirmąkart žengiant į motinystę apimdavo nenumaldomas noras jas įspėti ir pamokyti, tik nesu tikra kodėl. Gal tikintis, kad ir joms motinystė bus toks pat egzistencinis šokas, koks ištiko mane?

***

AŠ liko antroje vietoje. Aš staiga buvau nebesvarbi. Ir kartu žinojau, kad privalau išgyventi, jokiu būdu negaliu tiesiog numirti, nes niekas kitas Jos taip nemylės. Todėl ėmiau pavyzdingai segtis saugos diržus sėdėdama ant galinės automobilio sėdynės ir nebeplaukiojau vandenyne esant didelėms bangoms. Pirmosiomis savaitėmis po Zyliukės gimimo dažnai pamiršdavau pavalgyti iki pat vėlyvos popietės. Pirmą kartą be naujagimės dukters ištrūkusi į jogos treniruotę išsyk prisiminiau meksikietiškas muilo operas. Na, žinot, kaip ten būdavo: guli Marijana lovoje ir svajoja balsu – „Chosė… Chosė…“ O aplink ją sukasi toks vaiduokliškas Chosė veidas, suprask – prisiminimas. Tai štai, man jogos metu lygiai taip pat aplink zujo Zyliukės veidas. Instruktorė sakė „atsipalaiduokite“, o aš svarsčiau: „Ar nepaspringo? Ar neverkia? Kodėl dabar nei iš šio, nei iš to apie ją pagalvojau? Matyt, kažkas negero nutiko… Pasitikėti savo nuojauta ar ne? O čia apskritai – nuojauta ar… paranoja?“ Anksčiau jogos pratimas savasana buvo vieni juokai – nes anuomet mano galva buvo tuščia, LAISVA. Tikras atsipalaidavimo menas yra paleisti tai, kas nuo manęs nepriklauso, tai, ką myli labiausiai pasaulyje. Paleisti bent minutei tai, ką pamilau labiau nei save – šito jau nesugebėjau.

Kadaise Indijoje, jogos institute, mus mokė pirmiausia rūpintis savimi, kad netaptume našta kitiems. Nes tik būdami sveiki ir tvirti galime pasirūpinti aplinkiniais bei gerinti pasaulį. Panašiai ir skrydžių palydovės instruktažo lėktuvuose metu primena, kad pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau ir tik po to – vaikams. Būtent šių minčių palaikoma galiausiai prisiruošdavau vidurdienį pasigaminti žalią sveikuolišką glotnutį ir bent kartą per savaitę rydama ašaras prisiversdavau išeiti pasižmonėti, nuveikti ką nors be mažylės, tik sau. SAU? Šis žodis motinystės kontekste kurį laiką skambėjo šventvagiškai. Mano kūdikis buvo mano stebuklas. Ir nors protu suvokiau, kad ta sveika rami mergaitė yra gamtos dovana, vis tiek norėjau prisiimti nuopelnus už kiekvieną mažylės kūno linkį ir miniatiūrinius pirštukus, ir viską suprantančias akis, lyg būčiau talentinga skulptorė, pati ją visą nulipdžiusi. Kvėpavau oru, kurį ji iškvėpdavo, žindžiau ją savo pienu, migdžiau balsu ir feisbuko paskyroje rašiau: „Naujagimis netrukdo motinos gyvenimui. Tai gyvenimas man trukdo būti su Zyliuke!“

Pirminė motinystės euforija buvo tokia stipri, kad mane iš tiesų ėmė erzinti visi pašaliniai reikalai – ėjimas į tualetą, valgio gaminimas, namų ruoša, dušas. Kiekvieną akimirką norėjau leisti su dukryte ir, atrodė, nuo šiol taip bus visada. Lioviausi telefonu pliurpusi su draugėmis ir pradėjau keliskart per dieną skaipu skambinti savo tėvams ir seneliams – jie vieninteliai suprato mano džiaugsmą ir galėjo pusę valandos savanoriškai spoksoti į nejudantį, dažnai tiesiog miegantį kūdikį, dargi garsiai patvirtindami mano mintis „kokia graži, kokia protinga!“

O vieną dieną prie mūsų namų durų išdygo moteris su ilgu raudonu sijonu ir į hipišką kuodą sukeltais plaukais. Basa. Parymojo terasoje, pažiūrėjo svajingai į saulėlydį, tada – į Zyliukę ir giliai atsidususi nupėdino raudonais padurkais šluodama per dieną įkaitusį gatvės asfaltą. Norėjau šūktelėti jai pavymui, kad palauktų, dar pabūtų bent minutėlę, bet kaip tik pravirko Zyliukė. Nuraminusi dukrą atsigręžiau į kelią. Moters horizonte nebebuvo matyti ir mano širdį užplūdo egzistencinis ilgesys. Nuo tos dienos ji ėmė pas mane lankytis dažniau – kartais apsireikšdavo kaip virtualus keleto metų senumo įvykių priminimas feisbuke, kartais – iš įvairių pasaulio kampelių gaunamais bičiulių atvirukais, bet dažniausiai ją išvysdavau veidrodyje, spoksančią įdėmiu tiriančiu žvilgsniu, tarsi manęs visai nepažinotų. „Kas tu?“ – klausė moteris į hipišką kuodą sukeltais plaukais. „Kas aš?“ – atkartojau jos klausimą.

Mano kūnas, be kurio Zyliukė negali išgyventi, pirmus kelis mėnesius kvepia šiltu pienu ir salsvu prakaitu. Rožinė noselė įsikniaubia į pažastį. Ar jai ir suaugusiai moterų pažastys kvepės skaniai? Mano kūno reikia ir išsiilgusiam vyrui, kuris rytą nubudęs apkabina mane, glaudžiasi. Kairėje pusėje Zyliukė žinda iš išpampusios mėlynų venų išvagotos baltos krūties; iš dešinės mane apkabinęs vyras snaudžia panarinęs veidą mano plaukuose. Manęs pačios čia ir nėra, tik mano kūnas – šiltas, maitinantis, raminantis.

O kur aš? Kur AŠ?

Atėjo metas, kai savęs motinos man ėmė nebeužtekti. Zyliukei augant pamažėl plėtėsi ir mano horizontas – pasaulis, iš pradžių apsiribojęs tik taku tarp neklotos lovos ir vonios, galiausiai virto dideliu kambariu su knygomis ir filmais, pasklido po visą mėlyną medinį namą, vėliau nusidriekė į kiemą, į vietinį prekybos centriuką, kur mane džiugiai sveikino iš matymo pažįstamos kasininkės. Į kaimyninio miestelio Kainaliu kavinę. Į elektroninius laiškus draugams ir redaktoriams. Kol vieną dieną pakilome drauge virš debesų mažyčiu „Mokulele“ avialinijų lėktuvėliu ir nuskridome iki pat Honolulu – pramogauti! Manęs laukė darbai, draugai, vyras, ir supratau, kad savyje teks kažkaip iš naujo atrasti rašytoją, bičiulę, meilužę, keliautoją, avantiūristę, dukrą, seserį, moterį. Tik dabar visos šios tapatybės turėjo būti suvokiamos per brūkšnelį, priekyje visada pridedant žodį „mama“. Deja, tas mokslininkų minimas „savęs apibrėžimas iš naujo“ motinystės kontekste paprastas rodosi tik ant popieriaus, o tikrovėje mane kamavo nenuoseklūs jausmai. Tapatybės tiesiog nederėjo tarpusavyje, prieštaravo vienos kitoms besistumdydamos lyg Indijos metro keleiviai. Sužinojau, kad mamytė daug kam neatrodo seksuali, o vidinei rašytojai staiga pritrūko aštrių temų – vis norėjosi kleketuoti apie kūdikius, ekologiškus kremus nuo šutimo ir Youtube atrastas įvairių šalių lopšines. Šiaip ne taip išspaudusi šmaikščių rašinių motinystės tema staiga pajusdavau tartum peiliu nudūrusi vidinę intelektualę – kažkodėl atrodė, kad motinystė su visais pomėgiais ir mielybėmis yra atvirkščiai proporcinga moters IQ. Mane dažnai persekiojo kaltės jausmas – kai staiga vidury sakinio nutraukdavau telefonu širdį liejančią draugę vien tam, kad atsakyčiau į Zyliukės pagugavimus. Kai ignoruodavau Zyliukės pagugavimus ir stengdavausi visa širdimi atsiduoti suaugusiųjų pokalbiui. Kai pamažu vėl ėmiau dirbti. Kai nedirbau. Kai pernelyg paisydavau dienotvarkės ir imdavau atrodyti net pati sau nuobodi. Kai nesilaikydavau dienotvarkės ir pavargusį nemaudytą vaiką, prieš tai pamaitinusi sausainiais, miegoti paguldydavau pusę vienuolikos vakare – vien tam, kad ilgiau pavakaročiau su svečiais.

Kartais jausdavausi tokia laiminga tapusi motina, kad nuoširdžiai stebėdavausi, kodėl visos mano vienišos draugės tiesiog nenueina į spermos banką ir nepastoja? Juk vaikas – tai laimė savaime! Vaikas – tai atsakymas į absoliučiai visus egzistencinius klausimus! Bet kartais… spoksodavau į veidrodį laukdama, kol pas mane grįš klajoklė ilgu raudonu sijonu ir jausdavausi tartum besikraustanti iš proto, netekusi savęs.

O vieną dieną susipažinau su šešiomis nuostabiomis vos nykščio didumo moterimis: Miledi Ambicingąja Čechovo Gerbėja (Chekhovian), Panele Cinike Aukštai Pakeltais Antakiais (Highbrowed Cynic), Panelyte Praktiškąja (Little Miss Practical), Dama Derviše, Blue Belle Bovary ir melsva suknele su raukinukais apsitaisiusia Mama Ryžių Pudingu. Taip išradingai rašytoja ir intelektualė Elif Šafak pavadino skirtingas savo tapatybės puses. Jos memuarai^iv apie motinystės tapsmą padėjo man pasijusti normaliai, pamažu ėmiau atpažinti ir savo iš pirmo žvilgsnio nesutaikomas asmenybės dalis. Palengvėjo sužinojus, kad Šafak – talentinga, garsi Turkijos visuomenės veikėja vargo savyje ieškodama motiniškosios pusės kaip ir dauguma kitų pasaulio moterų. Pati pajutusi ypatingą ryšį su jos ciniškuoju alter ego ir aiškiai žinodama, kad dėl kultūrinių skirtumų niekada savyje neatrasiu sufizmą išpažįstančios dervišės, pamažu ėmiau suvokti ir dar vieną svarbią tiesą – man žūtbūt reikėjo ryšio (kad ir knyginio) su kitomis motinomis, vien tam, kad geriau suprasčiau save.

Vaiva Rykštaitė. Pirmąkart mama. Faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 300 p. Dailininkė Lina Sasnauskaitė.