Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė.
„Tyto alba“, 2016
Tu tikrai labai graži, mano mieloji Maja. Linkiu tau daug gera ateityje. Bet visų labiausiai noriu, kad surastum meilę. Ji vienintelė gyvenime padeda ištverti skausmą dėl to, kad esi gyvas. Prisimink tai.
Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja, po aktorystės atsidėjusi rašymui ir sulaukusi sėkmės: jos romanai „Orchidėjų namai”, “Levandų sodas”, “Mergaitė ant jūros skardžio” iš karto užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis.
“Septynios seserys. Majos istorija” – tai romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždyno žvaigždžių vardais. Romantiškas ir aistros pilnas pasakojimas apie savo šeimos ir meilės paieškas.
Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, visos vėl susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po voką ir nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ir ten, Rio de Žaneire, prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį.
Rio, 1927 m. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo. Tačiau prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį pasaulį su visais jo meno lobiais… Izabelės draugės tėvas architektas kaip tik projektuoja Kristaus Išganytojo statulą ir rengiasi važiuoti į Paryžių susitikti su skulptorium, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, kuriame – Monparnaso kavinės, meno studentai, ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Jį sutikusi Izabelė supranta – jos gyvenimas niekuomet nebebus toks, koks buvo. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti…
Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.
Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir suranda savo laimę. Kas laukia kitų? “Septynios seserys. Majos istorija” – tai tik pradžia.
***
– Ar tekėsi už jo, jei pasipirš? – paklausė Marija Eliza, tą popietę apsilankiusi pas Belę, kai ši pasakė apie kvietimą.
– Dieve mano! Aš jo beveik nepažįstu. Be to, esu tikra, kad jo tėvai kaip nuotaką verčiau nori matyti Portugalijos princesę, o ne italų imigrantų dukterį.
– Gal ir nori, bet mano tėvas sakė, kad Airis Kabraliams atėjo sunkūs laikai. Jie, kaip ir daugelis senųjų aristokratų šeimų, susikrovė turtus iš Minas Žeraiso aukso kasyklų, bet tai buvo prieš du šimtus metų. O panaikinus vergiją jų kavos plantacijos buvo sužlugdytos. Mano tėvas sako, kad jie beveik nieko nesiėmė padėčiai pataisyti ir jų turtai išgaravo.
– Kaip Airis Kabraliai gali būti neturtingi, jei gyvena vienuose iš puikiausių Rio namų, o Gustavo motina apsikarsčiusi brangakmeniais? – paklausė Belė.
– Brangakmeniai tikriausiai yra šeimos paveldas, o namas bent penkiasdešimt metų bus nematęs dažų. Pai kartą buvo nuėjęs jo apžiūrėti, nes jį jau labai reikią remontuoti. Jis sakė, ten taip drėgna, kad vonios kambario sienos apėjusios žaliais pelėsiais. Bet kai senjorui Airis Kabraliui jis pasakė kainą, tas tik išsižiojo pasibaisėjęs ir išvarė jį, – gūžtelėjo pečiais Marija Eliza. – Dievaži, jų tik pavardė garsi, o turto jie neturi. Antra vertus, tavo tėvas labai turtingas. – Ji pažvelgė į Belę. – Nors ir kaip stengiesi neigti, juk turi matyti, kas iš to bus.
– Net jei pasipirš, manęs niekas neprivers už jo tekėti, Marija Eliza! Netekėsiu, jei dėl to būsiu nelaiminga.
– Na, manau, tuomet tavo tėvui teks pasistengti tave įtikinti. Turėti dukterį su Airis Kabralių pavarde, o anūkus pratęsiančius tos giminės liniją jam būtų svajonės išsipildymas. Visi mato, kad jūs puiki pora: tu atsineši grožį ir turtą, o Gustavas – kilmingą giminystės liniją.
Nors Belė labai stengėsi negalvoti apie galimą įvykių seką, tiesūs Marijos Elizos žodžiai pasiekė tikslą.
– Dieve man padėk, – atsiduso ji. – Ką man daryti?
– Nežinau, Bele, tikrai nežinau.
Mėgindama įveikti neviltį, grasinančią ją užvaldyti, Belė pakeitė temą ir išsakė mintį, besisukančią galvoje nuo tada, kai Marija Eliza užsiminė apie kelionę į Europą.
– Kada jūs išvykstat?
– Po šešių savaičių. Aš taip jaudinuosi. Pai jau užsakė kajutes garlaivyje, kuriuo plauksime į Prancūziją.
– Marija Eliza… – Belė čiupo draugę už rankos. – Labai prašau – paklausk savo tėvo, gal jis sutiktų pasikalbėti su manuoju dėl kelionės į Paryžių su tavimi. Įkalbėk jį įtikinti pai, kad, jei man reikia gauti gerą vyrą, tai kelionė po Senąjį Pasaulį prisidės prie mano išprusimo. Iš tikrųjų tu teisi – jei dabar ko nors nesiimsiu, tėvai mane ištekins už Gustavo jau po kelių mėnesių. Man reikia pabėgti. Labai prašau.
– Gerai. – Ramios Marijos Elizos akys žvelgė į nusiminusią Belę. – Aš pasikalbėsiu su pai, žiūrėsim, ką jis galėtų padaryti. Bet kad tik nebūtų per vėlu. Jei Airis Kabraliai pakvietė tave su tėvais į savo namus, tai rodo, kad piršlybos neišvengiamos.
– Bet man dar tik aštuoniolika! Tikrai gerokai per jauna tekėti. Berta Luc kviečia mus kovoti už nepriklausomumą, pačioms užsidirbti pragyvenimui, kad nereikėtų parsiduoti kilmingiausiam ar turtingiausiam pretendentui. Ir moterys pritaria jai, reikalauja lygybės!
– Taip, Bele, reikalauja, bet jos – tai ne tu. Ką gi, – Marija Eliza guodžiamai paplekšnojo draugei per ranką, – aš būtinai pasikalbėsiu su pai, ir matysim, gal pavyks išsprukti iš Rio nors keliems mėnesiams.
– O aš galėčiau ir nebegrįžti, – tyliai sušnibždėjo sau Belė.
Kitą dieną Belė susėdo su tėvais į automobilį ir jie buvo nuvežti į A Casa das Orquídeas, Airis Kabralių namus. Karla sėdėjo šalia, ir Belė jautė, kaip motina įsitempusi.
– Iš tiesų, mãe, tai tik priešpiečiai.
– Žinau, querida, – atsakė Karla, įsmeigusi akis į priekį, kai vairuotojas įvažiavo pro aukštus kaltinės geležies vartus ir sustojo priešais didingą baltą rūmą.
– Tikrai įspūdingi namai, – įvertino Antonijus, išlipęs iš automobilio, ir visi trys patraukė prie durų su portiku.
Vis dėlto, nors namas buvo toks didelis, grakštaus klasikinio stiliaus, Belė pastebėjo ne itin tvarkingą sodą, orų apgadintus dažytus paviršius ir prisiminė, ką buvo sakiusi Marija Eliza.
Juos sutiko tarnaitė ir nuvedė į paprastą, be papuošimų, oficialią svetainę, pilną senovinių baldų. Belė įkvėpė oro. Kambaryje atsidavė drėgme, ir nors lauke diena buvo karšta, ją nupurtė šaltis.
– Pasakysiu senjorai Airis Kabral, kad jūs jau čia, – tarė tarnaitė, pamodama jiems sėstis.
Taip jie ir padarė. Kai jau atrodė, kad laukia pernelyg ilgai, – per tą laiką visi trys sėdėjo tylomis, – į kambarį pagaliau įėjo Gustavas.
– Senjora ir senjore Bonifacijai, senjorita Izabele, aš labai laimingas matydamas jus čia, mūsų namuose. Mano tėvai kiek užtruko, bet jau greitai ateis.
Gustavas Antonijui ranką paspaudė, Karlai pabučiavo, tada paėmė už rankos Belę.
– Turiu pasakyti, labai gražiai jūs šiandien atrodote, Izabele. Na, gal galėčiau pasiūlyti jums ko nors atsigaivinti, kol sulauksime mano tėvų?
Pagaliau po dešimties minučių nenatūralaus, pompastiško pokalbio į kambarį įėjo senjora ir senjoras Airis Kabraliai.
– Atsiprašome, turėjome pasirūpinti šiokiais tokiais šeimyniniais reikalais, bet mes jau čia, – tarė senjoras Airis Kabralis. – Gal jau eisime priešpiečių?
Valgomasis buvo neįmanomai didingas, Belei atrodė, kad prie raudonmedžio stalo dailiais lenktais kraštais galėtų tilpti gal bent keturiasdešimt svečių. Bet, pažvelgusi į lubas, ji išvydo didelius kadaise įmantriai išpuoštų atbrailų plyšius.
– Ar gerai jaučiatės, senjorita Izabele? – paklausė greta sėdintis Gustavas.
– Taip, viskas gerai.
– Puiku, puiku.
Belė rausėsi galvoje ieškodama, apie ką kalbėtis, nes visos lengvų pašnekesių temos akivaizdžiai jau buvo išsemtos anksčiau, kai jiems kelis kartus buvo pasitaikę sėdėti šalia per kviestinius pietus.
– Kiek laiko jūsų šeima gyvena šiuose namuose? – pavyko jai sugalvoti klausimą.
– Du šimtus metų, – paaiškino Gustavas. – Ir, manau, nuo to laiko nedaug kas pasikeitė, – tęsė jis šypsodamasis. – Kartais jaučiuosi, tartum gyvenčiau muziejuje, nors ir labai gražiame.
– Namas tikrai gražus, – sutiko Belė.
– Kaip ir jūs, – maloningai pridūrė Gustavas.
Per priešpiečius Belė kaskart pasukusi galvą į Gustavo pusę pastebėdavo, kad jis įdėmiai žvelgia į ją. Jo akys buvo kupinos susižavėjimo, ne taip kaip jo tėvų – jie ne šiaip mandagiai kalbėjosi su Bonifacijais, o veikiau kvotė juos. Belė per stalą matė motinos veidą, įsitempusį ir išbalusį stengiantis palaikyti pokalbį su senjora Airis Kabral, ir užjaučiamai į ją žvilgtelėjo.
Tačiau įtampą užstalėje atpalaidavo vynas, ypač Gustavą – jis ėmė kalbinti Belę laisviau. Per tas vaišes ji sužinojo, kaip labai jis mėgsta literatūrą, apie tai, kaip jam patinka klasikinė muzika ir kad gilinasi į graikų filosofiją ir Portugalijos istoriją. Nė dienos savo gyvenime nedirbęs, Gustavas leido laiką lavindamasis kultūriškai ir, kai pagyvėjo, buvo verta pasikalbėti su juo tomis temomis. Kadangi Gustavas mėgo meną kaip ir Belė, ji pajuto jam prielankumą, ir priešpiečiai toliau slinko maloniai.
– Manau, jūs tikras mokslininkas, – tarė ji šypsodamasi, kai visi pakilo nuo stalo eiti į svetainę gerti kavos.
– Labai malonu girdėti jus taip sakant, Izabele. Kiekvienas jūsų komplimentas vertas tūkstančio, pasakytų kitų. O jūs taip pat labai nusimanote apie meną.
– Visada troškau pakeliauti po Europą, pamatyti didžiųjų menininkų darbų, – prisipažino ji atsidususi.
Po pusvalandžio Bonifacijai atsisveikino.
Automobiliui nutolus nuo namo, Antonijus džiugiai šypsodamasis atsisuko į žmoną ir dukterį, sėdinčias ant užpakalinės sėdynės.
– Na, kažin ar galėjo būti dar geriau.
– Taip, mano brangusis, – kaip visada sutiko su vyro nuomone Karla. – Priešpiečiai praėjo gerai.
– Bet namas… Dievulėli! Jį reikia sulyginti su žeme ir pastatyti iš naujo. Ar bent sukišti visą iš kavos uždirbtą turtą jam restauruoti. – Antonijus nusišypsojo patenkintas savimi. – O jų maistas… esu geriau pavalgęs paplūdimio būdelėje. Tai dabar, Karla, tu pakviesi juos vakarienės kitą savaitę, ir mes jiems parodysim, kaip reikia patiekti vaišes. Pasakyk virėjai parūpinti geriausios žuvies ir jautienos ir negailėti pinigų.
– Gerai, Antonijau.
Jiems parvažiavus namo, Antonijus tuoj pat vėl išvažiavo pasakęs, kad jam reikia pabūti kelias valandas darbe. Karla su Bele per sodą nužingsniavo namo link.
– Gustavas atrodo gana mielas, – surizikavo pasakyti motina.
– Taip, tikrai, – pritarė Belė.
– Juk žinai, Bele, jis labai tavimi susižavėjęs.
– Ne, mãe, argi taip galėtų būti? Šiandien tik pirmą kartą iš tikrųjų pasišnekėjom.
– Mačiau, kaip jis per priešpiečius į tave žiūrėjo, ir sakyčiau, jau dabar tave labai myli. – Karla giliai atsiduso. – Bent dėl to jaučiuosi laiminga.
Reklama: Šviestuvai Pigiau
