Harry Houdini – vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų, daugelio šiuolaikinių metodų pradininkų, išsivadavimo (pabėgimo) triukų meistrų. Teigė, kad joks kalėjimas negali jo įkalinti, jokie mazgai, grandinės, sukaustytos kojos ar rankos nesulaikys nuo laisvės ir tai įrodė visam pasauliui. Vėlesniais pasirodymais demaskuodavo spiritistus, buvo įsitiknęs, jog visi mediumai tėra šarlatanai. Nepaisant to, kad pasitraukė iš gyvenimo prieš daugiau nei 80 metų, vis dar yra laikomas viena įdomiausių ir paslaptingiausių asmenybių, daugybė iliuzionistų siekia atkartoti Houdini, semiasi iš jo įkvėpimo.
Harry Houdini gimė Erik (vėliau pasivadino Ehrich) Weisz vardu Budapešte, Vengrijoje 1874 m. kovo 27 d., augo septynių vaikų, žydų kilmės šeimoje. 1878 m. su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos valstijas. Vaikystėje buvo atletas, lankė gimnastiką, mėgėjiškai užsiimė boksu, buvo bėgimo čempionas bei atliko pratimus ant trapecijos, praminė save ,,oro princu”. Visa tai prisidėjo ugdant išvertmę bei jėgą tolimesnei veiklai. Pradėjęs užsiiminėti magija, susigalvojo pseudonimą Harry Houdini dviejų garsių iliuzionistų iš kurių ėmė pavyzdį (Jean Eugene Robert-Houdin bei Harry Keller) garbei. 1913 m. šis sceninis vardas tapo oficialia pavarde dokumentuose.
Mago karjeros, kurią pradėjo 1891 m. pradžioje daugiausia orientuodavosi į tradicinius kortų, antrankių triukus, pasirodymai vykdavo muziejuose, cirkuose ir nesulaukdavo ypatingo žiūrovų susidomėjimo, didelės sėkmės. 1893 m. susipažino su kolege Bess (pilnas vardas Wilhelmina Beatrice Rahner), kurią vedė po metų. Bess tapo ne tik jo gyvenimo, bet ir scenos partnere. Lemiamas įvykis Houdini karjeroje buvo 1899 m. pažintis su šou verslo vadybininku Martin Beck, kuris, sužavėtas triukų su antrankiais ir įžvelgęs Harry potencialą, paskatino šį koncentruotis būtent į pabėgimo numerius. Išvykęs gastrolių po pasaulį, 1904 m. grįžo į Ameriką pripažintas pasaulinio lygio iliuzionistu, gebantis išsivaduoti iš tramdomųjų marškinių, pančių, grandinių net kybodamas ant virvės aukštai virš žemės ar panardintas vandenyje. Gastrolių metu įvairiose šalyse (Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Škotijoje, Rusijoje ir kt.) mesdavo vietinei policijai iššūkį prašydamas būti įkalintu, jog galėtų pasprukti iš kalėjimo. Dažniausiai prieš įkalinamas būdavo išrengiamas nuogai ir apieškomas, tačiau pabėgimai visad pasisekdavo. Visa tai pelnė Houdini ,,antrankių karaliaus” pravardę, žmonės masiškai traukė į jo pasirodymus, rašoma, kad kartais tekdavo išimti teatro duris, jog srautai žmonių patektų į vidų. Dalį paslapčių Houdini pats aprašė knygose, kurios buvo išleistos vėliau. Pasakojo, kaip galima slapčia įsinešti visraktį, praryti, o paskui atryti smulkų raktelį ar spyną/antrankius atrakinti teisingai panaudojus kūno jėgą.
Houdini žymus ne tik magijoje, pelnė pasiekimų ir kitose srityse. 1910 m. nuosavu lėktuvu perskrido per Australiją; pripažintas trečiuoju tai atlikusiu asmeniu, nors pats vadino save pirmuoju. Išbandė jėgas kino industrijoje – tiek prodiusavo, režisavo, tiek vaidino (,, The man from beyond”, ,,Terror Island”, ,,The Grimm game”, ,,The Master Mystery” ir kt.). Daugiausia filmuoti jo pasirodymai atviroje erdvėje, tačiau sulaukė mažiau naudos negu tikėjosi tad metė šį užsiėmimą. Išlikę ne visos kino juostos, tačiau dalį jų galima rasti internete. 1919 m. tapo kompanijos ,,Martinka and Co” – seniausios ir didžiausios JAV magų kompanijos – prezidentu ir išlaikė šį vardą iki pat savo mirties. Manoma, kad Houdini buvo Amerikos vyriausybės šnipas, daug metų rinkęs informaciją apie Europos šalių politinius lyderius bei privilegijuotus asmenis. Prisidengdamas gastroliniais turais apkeliaudavo daug valstybių, turėdavo prieigą prie teisėsaugos organų ir pan., tačiau tai nėra nei patvirtinta nei paneigta. Ši konspiracijos teorija plačiai aptariama William Kalush ir Larry Sloman knygoje ,,The secret life of Houdini – the making of America’s first superhero” (2007 m.).
Vienu sėkmingiausių pasirodymų laikomas 1913 m. atliktas pabėgimas, kurį Houdini pasiliko repertuare dar ilgam. Magas buvo uždarytas į stiklinę-plieninę statinę, pripildytą vandens, pakabintas aukštyn kojomis, o jog išsivaduotų, turėjo sulaikyti kvėpavimą ilgiau negu 3 minutes. Auditorija šiurpdavo nuo šio reginio, stebėdavosi atlikėjo drąsa bei kartu gniauždavo kvapą. Dar vienas įspūdingiausių to meto pasirodymų yra 1918m. Niujorko teatre pradangintas dramblys. Įvedus 10 000 svarų sveriantį gyvūną į medinę patalpą buvo užtrauktos užuolaidos, o atitraukus jas salė likusi tuščia. Nieko nebestebino iliuzionistų skrybėlėse pradanginami triušiai, Houdini abstulbino publiką pasitelkęs kiek kitokių gabaritų gyvūną. Nepaisant to, kad Houdini pats aprašė tam tikras savo gudrybes, su laiku žmonės atskleidė jų dar daugiau. Geriausias pavyzdys, 2004 m. Viskonsino muziejuje surengta paroda. Joje aiškiai, vaizdžiai išduoti svarbesnieji iliuzionisto triukai, jų veikimo principai. Tarp magų paplitusi nerašyta taisyklė – neatskleisti, kaip išduodama iliuzija – sulaužyta ir šios profesijos atstovai buvo kiek šokiruoti tokia paroda.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
XIX a. viduryje JAV sparčiai plito susidomėjimas spiritizmu. Manyta, kad po mirties egzistuoja dvasinis pasaulis, su kuriuo susisiekti galima mediumo pagalba. Eilės rikiuodavosi prie spiritizmą praktikuojančių žmonių durų, kad pabendrautų su savo artimaisiais. 1913 m. mirus Harry motinai, jis taipogi aplankė keletą mediumų ir padarė išvadą, jog jie tėra apsišaukėliai ir bendravimas su išėjusiais anapilin nieko daugiau, kaip tik pramanas, šarlatanų būdas pasipelnyti. ,,Scientific American” žurnalo komitetas pasiūlė 2,5 tūkst. dolerių atlygį/prizą tam, kuris išlaikys parengtą testą ir įrodys turįs tikrų psichinių gebėjimų susisiekti su mirusiaisiais. Mina Crandon (kitaip žinoma kaip Margery) buvo garsiausia to laiko mediumė, bendraujanti su savo broliu. Moteris testą išlaikė, įtikino komitetą, tačiau neįtikino Houdini. Jis, taip pat būdamas komiteto nariu, paprašė leisti jam įvertini Margery galias. Per keletą mėnesių pateikė detalius įrodymus, kaip Margery manipuliavo lenta bei kitais objektais, demaskavo ją, minėto prizo niekas taip ir nesugebėjo gauti.
Šis poelgis supriešino Houdini su jo draugu Arthur Conan Doyle, ,,Šerloko Holmso” autoriumi. Doyle giliai tikėjo ryšio su anapusinio pasaulio realumu, spiritinėmis galiomis, laikė Houdini turintį jų; iš gerų bičiulių tapo viešais priešais. Houdini gebėjo pateikti racionalius paaiškinimus kiekvieno iš mediumų veiksmams ar net atkartoti triukus ir tęsė šią veiklą. Pastebėjęs, jog publika labai mėgsta vadinamus ,,spiritinius seansus”, savo programos trukmę užpildė bent trečdaliu jų. Demonstravo ore kybančias kėdes ir kitą inventorių, dūmų užsklandos ar veidrodžio pagalba tariamai praregėdavo iškviestą dvasią ir bendraudavo su ja. Buvo taip įsigilinęs į nesamą (ar esamą) spiritizmą, kad sudarė su žmona sutartį: per kiekvienas jo paties mirties metines Bess turėsianti organizuoti spiritizmo seansą. Jei pomirtinis gyvenimas vis dėlto egzistuoja, Harry būtinai susisieksiantis su ja. Žmona ištikimai palaikė šį susitarimą 10 metų, o tuomet tiesiog ,,paleido” vyro vaiduoklį. Dabar tradiciškai seansai kasmet rengiami Houdini pasekėjų viename jo garbei įkurtų muziejų.
Darboholikas, perfekcionistas, domėjęsis viskuo apie mirtį, žavėjęsis makabriškumu, netgi nusipirkęs elektros kėdę ir demonstravęs triukus su ja viename kalėjimų. Dažnai rizikavęs gyvybe, likimu, tačiau mirtį pasitikęs nelauktai. Harry Houdini mirė 1926 m. spalio 31 d. nuo peritonito – smūgis į pilvą lėmė trūkusį apendicitą ir sukėlė komplikacijų. Palaidotas Niujorke, šalia savo tėvų, su motinos laišku po pagalve. Jo mirtis kasmet paminima JAV magų asociacijos atliekant ,,lūžusios magiškosios lazdelės” ceremoniją kapinėse. 2002 m. JAV išleistas pašto ženklas su Houdini portretu. Pensilvanijoje atidarytas muziejus, Ontarijoje – dar vienas muziejus ir šlovės lenta. Šios vietos gausiai lankomos, puikiai įvertintos net praėjus tiek metų. Niekas nepaneigs geriausio visų laikų mago titulo, meistriškumo, nuopelnų, kuriuos pelnė Harry Houdini.
Reklama: Spynų keitimas
