Kadangi pandemija sustabdė pasaulines keliones, tai labai stipriai atsiliepė ir ekoturizmui, kuris stengiasi išgyventi šį sunkų laikotarpį. Ši pandemija atskleidė esminius sistemos, kuri priklauso nuo tarptautinių keliautojų išlaidų, trūkumus.
Ekoturizmas plačiai apibrėžiamas kaip turizmas, nukreipiantis finansavimą tam, jog apsaugotų natūralią aplinką ir ją supančias rūšis bei bendruomenes. Tai sparčiausiai auganti turizmo pramonė.
Liepos mėnesio apklausoje dalyvavo per 300 šimtus gamtosaugininkų iš 85 šalių, kurioje išaiškėjo, kad 57 proc. teigė, jog pandemija sukėlė neigiamą finansinę padėtį. Daugelis minėjo ekoturizmo nuosmukį, taip pat uždarytus parkus, zoologijos sodus. Tai, kas traukte traukdavo turistus ne tik sustojo, bet ir ėmė ristis žemyn.
„COVID-19 parodė rimtus ekologinio turizmo modelio trūkumus“, – sakė Lauren Gilhooly, primatologė, dirbusi Bornean saulės meškų apsaugos centre Malaizijoje, kol pandemija privertė ją grįžti namo į Kanadą. Centras yra svarbiausia atrakcija, įpratusi per dieną sutikti šimtus lankytojų. Kaip ir „Kaktovik“ baltųjų lokių turai, kuriuose galima iš arti pažvelgti į vis retesnes rūšis, tuo pačiu skatinant ir vietos ekonomiką. “Anksčiau pas mus apsilankydavo 1500 žmonių per metus, kurie atvažiuodavo pasižiūrėti meškų. Bet ne šiais metais”, – sakė Inupiaqo vietos gyventojas Thompsonas, vedantis baltųjų lokių ekskursijas po Kaktoviką. Dėl pandemijos net vietiniai gyventojai neatvykdavo, nerizikuodavo.
“Arktyje yra keletas dalykų, kurie padeda sukurti ir išlaikyti ekonomiką, o baltųjų lokių ekskursijos yra vienas iš jų”, – sakė Thompsonas. Gidai, investavę į naujas valtis, turėjo rasti kitų būdų mokėjimams atlikti, o Thompsonas, kuris nori parodyti pasauliui, ką klimato kaita daro šiam kraštovaizdžiui yra priverstas laukti dar vienerius metus.
“Reabilitacijos centro tikslas yra, kai tai įmanoma, sugrąžinti gyvūnus į laukinę gamtą, o tam reikia didžiulių išteklių”, – sakė Gilhooly. Centras perka vietinius bananus, papajas, daržoves ir medų, kad galėtų pamaitinti 43 saulės meškas – mažiausias pasaulyje meškų rūšis, randamas atogrąžų miškuose Pietryčių Azijoje. Neturėdami pajamų iš užsienio turistų, kurie už pasižiūrėjimą mokėdavo šešis kartus daugiau pinigų nei vietiniai gyventojai, tokiu nuosmukiu sunkiai išmaitiname gyvūnus, taip pat tai sukėlė problemų ir dėl darbuotojų išsaugojimo.
Nepaisant sunkios situacijos, kitur ekoturizmas pasirinko visko nenutraukti ir lankytojus priimti virtualiu būdu. Parkai ir laukinės gamtos centrai turistus pritraukė tiesiogiai filmuodami ir perteikdami visa tai per virtualų Safarį. Tiesa, pastebima, kad tokiems safariams ypatingai trūksta tam tikro jaudulio, kurį turistas jaučia realybėje, todėl tokio ypatingo sėkmingumo ir turistų susižavėjimo nebuvo.
COVID-19 nuosmukis negali iš esmės pakeisti ekoturizmo ar ištaisyti jo trūkumų, sakė Buckley, Australijos Griffitho universiteto ekologas, plačiai studijavęs ekoturizmą. Tačiau tai gali padėti gamtosaugininkams išsiaiškinti, kaip paįvairinti finansavimo šaltinius, kad būtų galima išgyventi ir kitus būsimus sunkumus. „Tarsi visi šie dalykai ir buvo žinomi, tačiau COVID buvo tikrai sunkus testas. Ir vis dar yra “, – sakė jis.
Ekoturizmas užpildo spragas, kuriose nepakanka vyriausybės lėšų gamtos išsaugojimui, pavyzdžiui, į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, kur vyriausybės ir tarptautinės pagalbos pinigai vis labiau skiriami militarizuotai teisėsaugai, skirtai brakonieriavimui ir neteisėtai laukinės gamtos prekybai, arba JAV, kur viešai žemės asignavimai ir parama nacionaliniams parkams priklauso nuo politinių užgaidų. Ekoturizmas teikia didžiausią finansavimą kai kurioms nacionalinio parko agentūroms visame pasaulyje, o tai labai svarbu. Kai kurie biologiškai įvairūs pasaulio regionai neturi pinigų savo biologinei įvairovei apsaugoti. Buckley tyrimas ištyrė 360 nykstančių žinduolių, paukščių ir varlių rūšių ir nustatė, kad ekoturizmas finansavo gamtos išsaugojimo darbus, apsaugančius du trečdalius likusių jų populiacijų ir net 99% natūralių buveinių.
