Tai nėra dar viena istorija apie legendinę mėlynai juodą, o kitiems – baltą su auksinėmis detalėmis, suknelę, kurios tikrąsias spalvas dar visai neseniai spėliojo bemaž visas pasaulis.
Šis straipsnis apie tai, kaip žmogus mato pasaulį ir kaip kartais galimai net nepastebime tokių elementarių dalykų kaip mus supančios spalvos iki tol, kol neturime žodžių joms apibūdinti.
Paaiškėjo, kad palyginus dar visai neseniai, mėlyna spalva tokia, kokią mes suvokiame dabar, neegzistavo.
Remiantis Radiolab laida „Spalvos“ (angl. „Colours“), senųjų kalbų, net ir tokių kaip graikų, kinų ar hebrajų, žodynuose nebuvo žodžio reiškiančio mėlyną spalvą. Negana to, esama įrodymų, kad šios spalvos žmonės galbūt apskritai nematė.
Kas gi sumojo, kad mums trūksta mėlynos spalvos?
Homero „Odisėjoje“ minima skambi frazė – „vyno tamsumo jūra“. Tačiau kodėl jūra „vyno tamsumo“, o ne sodrios mėlynos, ar žalios spalvos?
1858-aisiais mokslininkas Williamas Gladstone’as, kuris vėliau tapo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, pastebėjo, jog pastarasis atvejis nebuvo vienintelis toks keistas spalvų įvardijimas šioje poemoje. Nors poetas savo kūriniuose eilę puslapių skyrė pačių smulkiausių aprangos, šarvų, ginklų amunicijos, veido bruožų, gyvūnų ir kitų įvairiausių detalių aprašymams, spalvos minimos ganėtinai neįprastais terminais. Geležis ir avis – violetinės; medus –žalias.
Taigi, Gladstone’as nusprendė paskaičiuoti visus atvejus, kai knygoje yra paminimos spalvos. Ir tuo tarpu, kai juoda spalva yra minima beveik 200 kartų, balta – maždaug 100, kitos spalvos minimos itin retai. Raudona spalva paminėta mažiau nei 15 kartų, o geltona bei žalia – mažiau nei 10 kartų. Gladstone’as ėmėsi tirti ir kitus senovės graikų tekstus ir pastebėjo tą pačią tendenciją – niekas nebuvo įvardijamas kaip esantis mėlynos spalvos. Žodis ‘mėlyna’ net neegzistavo.
Panašu, jog graikai gyveno niūriame ir tamsiame pasaulyje, kuriame nebuvo jokių spalvų, tik juoda, balta ir metalo spalva, kuri kartkartėmis nušvisdavo raudonai ar gelsvai.
Gladstone’as pamanė, kad veikiausiai tai tam tikra tendencija, būdinga būtent graikų kalbai ir kultūrai, tačiau filologas vardu Lazaras Geigeris pratęsė prieš tai minėto mokslininko tyrimą ir pastebėjo, jog tai būdinga įvairioms kalboms.
Jis analizavo islandų sagas, Koraną, senovės Kinijos istorijas ir net senovinę hebrajų Biblijos versiją. Apie Indijos Vedų himnus, filologas rašė: „Šie himnai, kuriuos sudaro daugiau nei 10 tūkst. eilučių, kupini dangaus aprašymų. Vargu ar kas nors kita šiuose himnuose paminimas dažniau nei dangus. Saulė ir begalinė brėkštančios aušros rausvų atspalvių gama, diena ir naktis, debesis ir žaibas, oras ir giedras dangus – visa tai atsiskleidžia tiesiai mums prieš akis, vėl ir vėl. Bet yra vienas dalykas, kurio šios praeities giesmės niekuomet neišmokys. Jos neišmokys, kad dangus yra mėlynas.“
Tokia mėlyna spalva, kokią dabar mes visi suvokiame, nebuvo išskirta kaip atskira spalva tarp žalsvų ar tamsesnių atspalvių.
Geigeris mėgino nustatyti, kada kalboje atsirado ‘mėlyna’ ir pastebėjo neįprastą, visame pasaulyje pasikartojančią tendenciją.
Pradžioje visos kalbos, be išimčių, turėjo terminus juodai ir baltai spalvoms apibūdinti. Kitas, spalvą reiškiantis žodis, kuris pamažu buvo imtas vartoti visame pasaulyje buvo ‘raudona’ – kraujo ir vyno spalva.
Ilgainiui atsirado ‘geltona’, o dar vėliau – ‘žalia’, tiesa, keliose kalbose šios dvi spalvos apsimaino reikšmėmis. Ir tik tada visose kalbose ėmė rastis mėlyną spalvą nusakantys žodžiai.
Vienintelė senovės kultūra, kurios kalboje buvo išvystytas žodis ‘mėlyna’ – egiptiečiai. Beje, jie buvo taip pat pirmieji, atradę būdą pasigaminti mėlynus dažus.
Išties, apsižvalgius aplink, galima pastebėti, kad gamtoje ne tiek ir daug mėlynų atspalvių – nėra mėlynų gyvūnų, mėlynos akys daugumoje pasaulio vietų taip pat gana retas reiškinys ir mėlynos gėlės dažniausiai tėra žmogaus ir technologijų sintezės kūrinys. Žinoma, virš mūsų plyti mėlynas dangus, bet ar tikrai jis mėlynas? Kaip jau minėtas Gringerio tyrimas parodė, netgi nuolat padanges stebėję mąstytojai ne visuomet matė jį esant mėlynos spalvos.
Dar vienas Radiolab kalbintas mokslininkas, Guy Deutscheris, knygos „Kalba iš arčiau: kalbos įtaka žmogaus gebėjimui suvokti pasaulį“ (angl. „Through the Language Glass: Why the World Looks Different in Other Languages“) autorius, taip pat atliko nesudėtingą tyrimą susijusį su mėlynos spalvos egzistavimo klausimu. Yra sakoma, kad vienas pirmųjų kiekvieno vaiko klausimų yra: ‘Kodėl dangus mėlynas?’. Taigi, mokslininkas augindamas savo dukterį, visomis išgalėmis stengėsi niekada neminėti jai dangaus spalvos ir vieną diena jis paklausė dukros, kokią spalvą ši matanti, kai pažvelgia aukštyn.
Deutscherio dukra Alma net nenutuokė, kokia tai spalva. Dangus jai buvo bespalvis. Ilgainiui ji nusprendė, kad dangus baltas ir vėliau visgi pasakė, kad pakėlusi galvą ji mato mėlyną spalvą. Taigi, mėlyna spalva nebuvo pati pirmoji, kurią išvydo mergaitė, tačiau galiausiai ši spalva buvo galutinis jos atsakymas.
Nebuvo žodžio ‘mėlyna’ – nebuvo ir gebėjimo regėti šią spalvą?
Šis klausimas kiek keblus, kadangi niekas nežino, ką iš tiesų Homeras, rašydamas apie vyno tamsumo jūrą ir violetinę avį, turėjo galvoje. Tačiau, mes žinome, jog senovės graikų ir kitų to meto žmonių biologija bei anatomija buvo tokia pati, tai reiškia, kad jie turėjo galimybę regėti spalvas taip pat kaip ir mes.
Bet visgi, ar mes galime pastebėti tai, ko negalime įvardinti?
Mokslininkas Julesas Dvidoffas, siekdamas atlikti šį tyrimą, keliavo į Namibiją. Ten nuvykęs jis surengė eksperimentą Himbos genčiai, kurios kalboje nėra žodžių nusakančių mėlyną spalvą, taip pat nėra atskirties tarp mėlynos ir žalios.
Parodytame apskritime, sudėliotame iš 11 žalių kvadratų ir vieno mėlyno, žmonės nesugebėjo pasakyti, kuris kvadratas kitoks nei likusieji – o tie, kurie visgi pastebėjo skirtumą, užtruko ženkliai ilgiau dvejodami ir darydami klaidas, kurios mums, be didelių sunkumų pastebintiems mėlynąjį kvadratą, atrodo sunkiai suvokiamos.
Tačiau Himbos genties kalboje yra kur kas daugiau žodžių skirtų nusakyti įvairiems žaliems atspalviams nei jų yra, pavyzdžiui, anglų kalboje.
Minėtos genties nariai, žiūrėdami į tokį patį ratą sudėliotą iš kvadratų, tik šį kartą iš žalių, kurių vieno atspalvis šiek tiek kitoks nei kitų, vos pažvelgę sugebėjo nurodyti, kuris kvadratas kitoks. O tu, ar gali pasakyti, kurio kvadrato atspalvis skiriasi?
Kuris kvadratas kitoks? Daugumai mūsų tai išties nelengva užduotis.
Štai atsakymas:
Davidoffas teigia, kad neturėdami žodžio spalvai apibūdinti ir nežinodami, kokiu būdu nusakyti skirtumą, atlikdami tokią užduotį susiduriame su didesniu iššūkiu mėgindami įvardinti, kuo toji spalva kitokia – nors tiek mūsų, tiek tyrime dalyvavusios genties akys kvadratus mato vienodai.
Taigi, prieš atsirandant žodžiui ‘mėlyna’, žmonės šią spalvą tikriausiai matė, tiesiog, panašu, kad jie paprasčiausiai nežinojo ją matantys.
Ar tai, kad kažką matai, bet tuo pačiu metu ir nepastebi, reiškia, kad tai apskritai egzistuoja? Ar visa spalvų gama atsirado palaipsniui? Na, bent jau mūsų gebėjimas suvokti spalvas, panašu, kad galimai išsivystė ne iš karto.
Reklama: Akiu korekcija kaina
