Nuo „Nuostabiosios moters“ iki „Supermeno“, nuo „Juodosios našlės“ iki „Juodosios panteros“ – superherojai gali įveikti ateivius, androidus ir nacius. Tačiau pandemijos metu jie tampa ne tokiais jau ir „super“…
Po pernai pasirodžiusių hitų „Keršytojai. Pabaiga“ ir „Žmogus-Voras: toli nuo namų“ atrodė saugu manyti, kad „Marvel“ kuriama visata tęsis amžinai. Aukštumas siekiantys blokbasteriai su savo aptemptais kostiumais, specialiaisiais efektais ir šmaikštūs sąmojai, panašu, pilnas kino teatrų sales galėtų rinkti iki pasaulio pabaigos. Nė vieneri metai neapsieitų be superherojų.
Deja, bet pasaulio pabaiga, panašu, atėjo žymiai greičiau nei tikėtasi. Superherojai be problemų gali kovoti su slaptomis kvazi-nacių konspiracijomis, ateivių invazijomis ir robotų armijomis. Bet visi jie nėra pasirengę kovai su koronavirusu, nepaisant to, kad ekranuose ne vieną kartą regėjome juos gelbstinčius pasaulį nuo įvairių negandų. Šioje realiame gyvenime vykstančioje krizėje „Marvel“ ir „DC“ kovos taktika su problemomis kovoti viską daužant į šipulius šioje situacijoje neatrodo pakankamai adekvati.
Koronavirusas sukėlė sumaištį ir kino industrijoje. Kaip ir daugelis kitų svarbių premjerų, „Marvel“ filmai, turėję pasirodyti pavasarį ir vasarą, buvo nukelti į rudenį ar net kitus metus. „Juodosios našlės“ premjera iš gegužės pirmosios perkelta į lapkričio 6 d., ir ši data žymės naują ilgiausią laiko tarpą tarp „Marvel“ filmų pasirodymų nuo 2010-ųjų. Tuomet po dviejų metų pertraukos, nuo 2008-aisiais išleisto „Nerealiojo Halko“, pasirodė „Geležinis Žmogus 2“.
Datos pokyčiai reiškia ir kylančius logistinius iššūkius, kurie kyla dėl filmų rodymo šiuo metu. Tiesa, vis tik superherojų žanras pandemijos metu neatrodo labai tinkamas. Didvyriai visada turi progą pasireikšti karo lauke, o ne kovoje su ligomis. Pirmoji sėkmė superherojų žanrą aplankė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pirmuosiuose savo nuotykiuose Supermenas, pirmasis superherojus, sulaikė Hitlerį ir Staliną, ir taip užbaigė karą. Kiti patriotiški herojai, tokie kaip raudona, balta ir mėlyna spalvomis pasidabinęs Kapitonas Amerika ir Nuostabioji Moteris pastoviai kovodavo su įsiskverbusiais nacių ir japonų agentais savo gimtojoje Amerikoje.
Karo metais superherojų komiksai buvo parduodami šimtais tūkstančių egzempliorių. Tokio populiarumo šis žanras neišvydo iki rugsėjo vienuoliktosios teroro akto, po kurio komiksų populiarumas smarkiai šovė aukštyn. 2008-aisiais pasirodžiusiame „Geležiniame Žmoguje“ Tonis Starkas Afagnistane kovoja su teroristais, o praėjusiais metais išleistame filme „Žmogus-Voras: toli nuo namų“ mūsų herojus įgyja galimybę valdyti visą dronų armiją, kuri pavojingesnė nei Amerikos turimos mirtinos atsargos. Per vienuolika metų tarp šių dviejų filmų pasirodymų, „Marvel Cinematic Universe“ frančizė išaugo beveik 23 mlrd. dolerių.
Didvyrių pasirodymas karo metu visada yra tiesmukas. Jie įgalina jėgos, smurto ir pergalės vaizdą. Komiksų siužetai gali būti daugiau ar mažiau gudrūs, bet filmai visada remiasi raumeningais vyrais ir moterimis, kurie įveikia daugybę blogų vyrukų, kol šie galiausiai krenta, arba stojasi ant kojų tam, kad vėl būtų įveiktas ir nugalėtas. Nesibaigiantys kelių susikirtimai ir herojų jungimasis į komandas reiškia galingų žmonių pastangas kartu kovoti prieš įvairiausius savo priešus. Jie ypač populiarūs militaristinėse situacijose, kadangi jų pasitelkiami kovos būdai neretai būna panašūs į karinius taktinius manevrus: kovojama prieš priešus, kuriuos įveikti reikia derinant pajėgas ir pribloškiančią jėgą.
Tačiau pastaroji nėra itin naudingas ginklas kovoje su virusu, ir jungimasis į komandas šiuo metu yra pavojingas. Nepažeidžiamieji superherojai šokinėja didžiulius atstumus stodami akis į akį prieš savo priešus nesibaigiančiose, tačiau didingose kovose. Palyginimui, dabartinėje kovoje su virusu buvimas vienoje vietoje tampa kone pagrindiniu ginklu kartu su izoliacija ir minimaliu veiklumu, kai tuo tarpu ekonomika griūva, o kiekvienas mūsų tik ir laukia, kada pradės kosėti. Vietoje kovos kumščiais, mes stojame į kovą idant padėtume kitiems ir sau sąmoningai nedarydami nieko.
Jeigu šioje situacija yra heroizmo, tai jis – likti ištvermingu, kai visi aplinkui lieka vis mažiau ir mažiau „super“. Katastrofų arba zombių filmai yra pernelyg pilni įvykių, kad galėtų teisingai atvaizduoti mūsų imobilizacijos apokalipsę. Tačiau jie situaciją atkartoja tiksliau nei superherojų filmai. Sunku įsivaizduoti save gelbstint pasaulį tuo metu, kai sunku net įsivaizduoti save paliekant namus tam, kad aplankytum savo mylimus žmones.
Taigi, ar galime spėti, kad virusas bus paskutinis vėjo pliūpsnis, plaikstantis superherojų apsiaustus? Atsakymas, panašu, yra ne. Tiesa ta, kad dar prieš išplintant virusui, buvo matyti ženklų, kurie bylojo apie superherojų eros sulėtėjimą: „DC“ išleistas „Plėšriosios Paukštės ir fantastiškoji Harlė Kvin“, kuris pasirodė šių metų pradžioje, buvo finansiškai nuostolingas. Tačiau JAV karai Afganistane ir vidurio Rytuose tęsiasi, nepaisant preliminarių taikos pasiūlymų. Ir fanai lieka susijaudinę dėl būsimų „Marvel“ tęsinių.
Koronavirusas „Marvel“ ir „DC“ visatų tikrai neįveiks. Tačiau priverstinė pertrauka yra puikus priminimas, kad superherojai, kaip žanras, pateikia problemas ir jų sprendimus labai specifiškai, taip reaguodami ir į tam tikras istorines sąlygas. „Geležinis Žmogus“ gali spragtelėti pirštais ir taip eliminuoti Tanoso armiją. Tačiau jis gali mažai ką padaryti dėl skurdžių Vyriausybės sprendimų dėl visuotinės pandemijos. Suprantama, kad superherojai šiuo metu yra nutilę. Jie nebuvo sukurti tam, kad apgintų mus nuo to, kas vyksta dabar.
