Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.
Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.
„Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.
„Bulvarinis skaitalas“ Holivude įnešė didelių pokyčių. Kriminalinių filmų žanre iki tol nebuvo nieko panašaus į drąsų, keistą, išprotėjusį „Bulvarinį skaitalą“. Pateikiame jums sąrašą dalykų, kurių galbūt nepastebėjote šiame iki paskutinės sekundės įtraukiančiame Tarantino filme.
1. „Bulvarinis skaitalas“ yra apie… Bulvarinį skaitalą.
Tarantino nei kiek nesikuklino atskleisdamas keleto istorijų vienoje istorijoje konceptą. Kaip minima pradžioje, „Bulvarinis skaitalas“ yra tiesiogiai skolingas nebrangiai bulvarinei literatūrai, nagrinėjančiai visuomenei jautrias ir nemalonias temas, kurios buvo aktualios 20 a. pradžioje ir tęsėsi iki maždaug 1960 m. (Todo Heinso filmas „Kerol“ (Carol, 2015) yra Patricijos Haismit bulvarinės knygos „Druskos kaina“ (The Price of Salt) adaptacija). Tarantino filmas yra tarsi bandymas surinkti, peržvelgti ir tarsi prikelti naujam gyvenimui tas istorijos, kurios dominavo šiame žanre.
2. „Bulvarinio skaitalo“ scenarijaus autoriai buvo du
Rašant šio filmo scenarijų, Kventinas Tarantinas palaikė nuolatinius bendradarbiavimo ryšius su scenaristu Rodžeriu Eivariu, tačiau atėjus laikui išleisti filmą, Tarantino kūrėjų sąraše pasirodė kaip scenarijaus autorius, o Eivariui atiteko istorijos autoriaus garbė. Galbūt tai sutapimas, o gal ir ne, bet nuo to laiko jie nebedirbo kartu.
3. Mėgstama Samuelio L. Džeksono Biblijos eilutė neegzistuoja
Tikriausiai vienas įsimintiniausių monologų knygoje yra kuomet Samuelis L. Džeksonas skaitė tarimą ištrauką Ezekielis 25:17. Tačiau pervertus Bibliją tampa aišku, jog Tarantino praktiškai visą posmą perrašė savais žodžiais. Tik paskutinioji eilutė, kurioje rašoma apie Viešpaties kerštą yra tikra. Kaip ten bebūtų, tačiau prieš Džeksonui ištaškant nelaimėlio smegenis, visi tie žodžiai iš jo lūpų skambėjo puikiai.
4. Kventinui Tarantinui itin patinka užkandinės
Pirmą kartą Kventino Tarantino meilė užkandinėms atsiskleidė juostos „Pasiutę šunys“ pradžios scenoje, kuomet grupelė būsimų banko plėšikų susirenka aptarti darbo detales. Atsiminimuose matome, kaip Timo Roto personažas susitinka su savo partneriu aptarti apiplėšimo detales retro stiliaus užkandinėje. Po dviejų metų pasirodžiusiame filme „Bulvarinis skaitalas“, Tarantino ir pradėjo ir baigė filmą užkandinėje. Dar kita užkandinė „Jack Rabbit Slim’s“ buvo neatskiriama filmo dalis.
„The Hawthorne Grill“ užkandinė, kurioje įvyko apiplėšimas, sukuriama Los Andželo nuotaika. Ir tai dėl geros priežasties – filmavimo grupė „Los Angeles“ žurnalui sakė, kad reali užkandinė buvo apleista po to, kai ji nedirbo metus ir jos savininkai tiesiog ją paliko su ant stalų bestovinčiais indais, įrankiais ir servetėlėmis. 1956 m. atidarytos užkandinės dizainas atspindėjo tuometinių šalikelių užkandinių laikmetį Pietų Kalifornijoje.
5. ….bet „Jack Rabbit Slim‘s“ nėra tai, kas atrodo
„Jack Rabbit Slim‘s“ yra neatskiriama filmo dalis, tačiau ne daugelis galėtų pagalvoti, kad šis nostalgiją tiems laikams sukeliantis restoranas, nėra tikras. Tiesą sakant, dėl itin didelės filmo sėkmės, norėta atidaryti šio pavadinimo restoranų tinklą. Nors ši idėja niekada nebuvo įgyvendinta, galbūt taip ir geriau – niekas negali prilygti unikalios vaizduotės išpildymui ekrane. Restorano išorė su nuožulniu stogu buvo „Disney“ centrinio biuro dalis, dėl ko ir filmavimai vyko kur kas paprasčiau. Tiesa, išskirtinis interjeras buvo sukurtas nuo nulio.
6. Kventino Tarantino meilė keiksmažodžiams akivaizdi
Kuomet renkatės filmą, tikrai nežiūrit, kad jame būtų kuo daugiau keiksmažodžių. Tačiau žiūrint bet kurį Tarantino filmą neįmanoma nepastebėti keiksmažodžių, tarsi pasipylusių iš gausos rago. Tiek „Bulvarinio skaitalo“ laikais, tiek dabar, kritikai kaltina Tarantino dėl nešvankios kalbos naudojimo. Šioje juostoje keiksmažodis „fuck“ minimas 265 kartus (tai tų metų rekordas), o „nigeris“ – 16 kartų. Spaikas Li išreiškė susirūpinimą, kad Tarantino taip prijaučia šiam žodžiui, tačiau Samuelis L. Džeksonas režisierių apgynė.
7. „Bulvarinis skaitalas“ daug dėmesio skyrė Umos Turman pėdoms (na Kventinas Tarantinas tai tikrai)
Tarantino fanai žino apie jo fetišą pėdoms (tai galite pamatyti ir filme „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time… in Hollywood, 2019). Filme „Bulvarinis skaitalas“ šį potraukį jis atspindi kamerą vis nukreipdamas į dažnai basa Umos Turman pėdas.
8. Gausybė Kventino Tarantino išgalvotų prekės ženklų
Tarantino mėgsta tam tikrą laikotarpį atspindinčius prekės ženklus, tačiau jis taip pat žinomas dėl jo sukuriamų filmuose. Vienas iš pavyzdžių yra išgalvotas havajietiško stiliaus greitojo maisto restoranas „Big Kahuna Burger“, kuriame gaminamus mėsainius Džiulsas apibūdina taip: „Tai skanus mėsainis!“ ir, kuris taip pat yra matomas kituose Tarantino filmuose, tokiuose kaip „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs, 1992) bei „Mirties įrodymas“ (Death Proof, 2007). Vienas paskutinių Tarantino sukurtų prekės ženklų buvo žiurkių skonio šunų maistas „Wolf‘s Tooth“ filme „Vieną kartą Holivude“.
9. Niekas pilnai nesupranta „Bulvarinio skaitalo“ suktos sekos
Be jokių abejonių problematiškiausia „Bulvarinio skaitalo“ scena vyksta sendaikčių parduotuvės rūsyje, kurioje Vingas Reimsas ir Briusas Vilisas supančioti, o jų burnos užkimštos. Tai vienas sadomazochistiškų elementų filme, kuris komedijoje atrodo gan nejaukiai. Tarantino scenarijų padėjęs rašyti Rodžeris Eivaris norėjo, kad scena atkartotų žiaurios žmogžudystės sceną filme „Išsigelbėjimas“ (Deliverance, 1972), o Tarantino apibūdino ją kaip „labai šmaikščia“.
10. Kartais lagaminėlis tėra lagaminėlis
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų apie „Bulvarinį skaitalą“ yra „Kas šiame lagaminėlyje?“ Dar labiau sudomina tas faktas, kad filmo gale atidaromame lagaminėlyje akivaizdžiai matoma iš jo sklindanti šviesa. Tarantino ne kartą yra pasakęs, kad tai, kas yra lagaminėlyje, kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip, o Džeksonas patvirtino, kad jame tiesiog buvo „dvi baterijos ir lemputė.“
