„Led Zeppelin“ yra laikoma viena iš pagrindinių sunkiojo roko pradininkių, nors jų stiliui taip pat didelę įtaką darė bliuzo ir kantri muzika. Nuo įkūrimo Londone 1968 m. Jie visame pasaulyje pardavė daugiau nei 300 mln. Albumų. Kiekviena roko mėgėjo siela žemėje turėjo bent vieną „Led Zeppelin“ įrašą. Net ir šiandien daugelis muzikantų Jimmy Page’ą ir jo grupės draugus vadina įkvėpimu. Nepaisant visų saldžių akustinių baladžių ir eksperimentų, kuriuos grupė darė bėgant metams, kiekvieno albumo nuolatinė muzika buvo sunki ir labai garsi. Noras plėstis, ieškoti kažko naujo, buvo taisyklė, kurios „Led Zeppelin“ visada laikėsi per visą grupės gyvavimą.
Keturi muzikantai, kurie pasižymėjo neeiliniais gabumais
Grupę „Led Zeppelin“ sudarė keturi neeiliniai muzikantai: Robertas Plantas, žinomas kaip Percy, Johnas Paulas Jonesas, žinomas kaip Jonesy, Johnas Bonhamas, dar žinomas kaip Bonzo, ir Jimmy’as Page, žinomas kaip Pagey.
Robertas Plantas ( g. 1948 m. rugpjūčio 20 d.) – anglų vokalistas. Jis galėjo taip suformuoti savo balsą, kad atitiktų kiekvieno kūrinio asmenybę, koreguodamas intensyvumą, garsumą ir tembrą.
Johnas Paulas Jonesas ( g. 1946 m. sausio 3 d.) – grojo bosu vieningai sekdamas Johno Bonhamo būgnus, kad sukurtų garso ritmą, kuris nepralenktų ir nesumažintų boso būgno efektyvumo. Be Joneso bosinių linijų melodijos, grupės dainos tikrai būtų buvusios kur kas plokštesnės.
Johnas Bonhamas ( g. 1948 m. gegužės 31 d. – mirė 1980 m. rugsėjo 25 d.) – geriausiai žinomas kaip šios anglų roko grupės būgnininkas. Vertinamas dėl savo greičio, galingumo, savito garso ir jausmo grioveliui, jis laikomas vienu didžiausių ir įtakingiausių roko būgnininkų istorijoje.
Jimmy Page’as ( g. 1944 m. sausio 9 d.) – buvo ne tik įspūdingas gitaristas, bet ir aranžuotojas, kompozitorius ir prodiuseris, turėjęs labai aiškią viziją.
„Led Zeppelin“ gimimas
1968 m. Rugsėjo 7 d. Keturi muzikantai pirmą kartą išėjo į sceną ir apkeliamo visą Skandinaviją. Iš pradžių grupė vadinosi „The New Yardbirds“. Viena istorija apie grupės pavadinimo atsiradimą tapo kone legenda: būsimas grupės „The Who“ būgnininkas Mūnas pasakė, jog grupė kris žemyn kaip „švininis cepelinas“ (angl. lead zeppelin; tai terminas, kurį naudojo Entvistlas nepasisekusiam pasirodymui apibūdinti). Manoma, jog būtent tokia yra pavadinimo kilmė, tik iš žodžio „lead“ buvo sąmoningai išmesta raidė „a“.
Vos per 36 valandas keturi muzikantai vienu beprotišku skubėjimu įrašė debiutinio albumo dainas. Po bendro turo grupės narių ryšys labai sustiprėjo. Net jei ne visi muzikos kritikai buvo visiškai entuziastingi, jų progresyvus garsas greitai užkariavo roko sceną. Grupė vėliau pasisamdė vadybininką Piterį Grantą. Grantas iš „Atlantic Records“ parūpino grupei 143 tūkst. JAV dolerių avansinį kontraktą.
Pirmieji keturi grupės albumai – „Led Zeppelin“, „Led Zeppelin II“, „Led Zeppelin III“ ir „IV“ – visi vertinami kaip roko klasika, maišanti bliuzą, liaudies ir rytų įtakas.
Kritikai ne visada buvo malonūs jų atžvilgiu, tačiau „Led Zeppelin“ niekada netenkino jų užgaidų. Net žurnalas „Rolling Stone“ nebuvo per daug sužavėtas grupe. Pirmaisiais albumais jie pasiekė komercinės sėkmės, tačiau taip pat sulaukė prieštaringų atsiliepimų. Tik sulaukus ketvirto albumo kritikams iš esmės neliko nieko kito, kaip atšaukti savo teiginius, pavadinusius „Led Zeppelin“ „neoriginaliu“ ar „kūrybingumo stokojančiu“. Nes net patys griežčiausi jų kritikai negalėjo nepripažinti, kad albumas buvo labai geras.
Greitesnė sėkmė JAV
Nors visi muzikantai atvyko iš Didžiosios Britanijos, grupė pirmiausia sutelkė dėmesį į JAV rinką. Didžiulė grupės sėkmė ten vystėsi daug greičiau nei Europoje. Vis dėlto „Led Zeppelin“ kiek įmanoma vengė pasirodymų televizijoje. Jų namai buvo scena. Tiesioginiai „Led Zeppelin“ koncertai buvo legendiniai. Kai kurios dainos buvo grojamos iki 30 minučių. Trijų ar keturių valandų pasirodymai nebuvo neįprasti. Grupės įvaizdis taip pat buvo legendinis. „Led Zeppelin“ išaugino paauglių kartas Amerikos priemiesčiuose, parodė, kad meilė gyvenimui peržengia mirties ribas ir kad keturi muzikantai – tie patys keturi – gali suformuoti nedalomą vienybę. Muzikinė grupė per visą savo karjerą ieškojo vis kažko naujo ir kitokio: turėti vientisą muzikos stilių derinimą, derinanti šviesą ir atspalvį, minkštą ir sunkų, akustinį ir elektrinį. „Led Zeppelin“ norėjo priversti savo auditoriją išgyventi emocinę dezorientaciją, iliuziją dėl netvarkos ir malonumo jausmą.
Nuo 1971 iki 1975 m. „Led Zeppelin“ galėjo pagrįstai teigti, kad yra didžiausia grupė pasaulyje, ir pasaulinė premjera. Kiti albumai – „Houses Of The Holy“ ir dvigubi „Physical Graffiti“ (manoma, kad jie geriausi) įtvirtino jų sėkmę.
Jėga, jausmingumas ir mistika
Visose „Led Zeppelin“ dainose yra kažkas unikalaus, dėl ko norisi jų klausytis dar ir dar. Tai, kas būdinga „Led Zeppelin“ gyvų koncertų metu, buvo tikra rizika. Grupė kiekvieną pasirodymo vakarą stengėsi siekti savo meistriškumo viršūnės, stumdama savo ribas vis tolyn.
„Led Zeppelin“ dainose nėra moralinių pamokų ir nepateikiama jokio politinio skelbimo. Muzikinės grupės dainų tekstai skatina sekti savo širdimi. Esminė žinia yra rizikuoti bei drąsiai pasitikti gyvenimą. Dainų tekstai kalba apie meilę: meilė moteriai, draugams, šeimai, planetai. Meilė taip pat yra suprantama kaip jėga, galinti suteikti šviesos ir žinių. Meilė gali būti net skausmo šaltinis. Tačiau meilės ieškojimas visada yra naudingas. „Led Zeppelin“ dainos taip pat alsuoja mistika, dvasingumu ir pagonybe. Koncerte gerbėjai jausdavosi lyg prisijungę prie pagoniškų mišių ar patyrę magijos kelionę, leidusią fiziškai pajausti energiją. Daugumą jų dainų galima suskirstyti į keturias pagrindines temas: gyvenimo džiaugsmą, meilės skausmus, seksą ir kelionę. Pastariesiems, be abejo, priklauso vieni prasmingiausių jų dainų, tokios dainos kaip „Ramble On“, „Achilles Last Stand“.
Šlovė ir žlugimas
Nors visame pasaulyje grupė „Led Zeppelin“ buvo dar tik ant bangos, 70-ojo dešimtmečio pabaigoje grupė vis dėlto atsidūrė blogoje padėtyje. Grupės užkulisiuose tvyrojo įtampa. Jimmy Page’ą ir Johną Bonhamą kankino asmeninės problemos. Robertas Plantas taip pat susidūrė su asmenine krize, kai jo šešerių metų sūnus mirė nuo virusinės infekcijos. Pradėjo sklisti kalbos apie grupės iširimą.
„Led Zeppelin“ taip pat pirmą kartą kovojo su įvaizdžio problema. Naujo, anarchiško, laukinio pankų judėjimo šviesoje muzikantuai ėmė atrodyti kaip senstantys roko dinozaurai. Vis dėlto tragiškas žemiausias taškas grupės istorijoje buvo būgnininko Johno Bonhamo mirtis. Kai 1980 m. birželio ir liepos mėn. vyko trumpas turas po Europą, birželio 27 d., pasirodymo metu Niurnberge, Vokietijoje, Bonhamas nualpo scenoje ir jį išvežė į ligoninę. Spauda rašė, jog jo sveikatos pablogėjimą lėmė per didelis alkoholio ir narkotikų vartojimas. Po vienos repeticijos, kai Johmas Bonhamas buvo padauginęs alkoholio, jį draugai paguldė į lovą, o kitą rytą rado negyvą, uždususį vemiant. Talentingas būgnininkas, grupės siela mirė 1980 m. Rugsėjo 25 d. Tada „Led Zeppelin“ pabaiga stipriai artėjo. Grupė apie savo išsiskyrimą paskelbė 1980 m. Gruodžio 4 d. Grupė su nuoskauda spaudai pranešė: „Mūsų brangaus draugo netektis ir gilus nedalomos harmonijos jausmas, kurį pajutome mes ir mūsų vadovas, paskatino mus nuspręsti, jog nebegalime tęsti taip, kaip anksčiau“.
Nuo to laiko gerbėjai visame pasaulyje laukė susitikimo, buvo įvairių bandymų. „Led Zeppelin“ istorija tikrai baigėsi, tačiau jie parašė roko istoriją.
1995 m. grupė buvo įtrauktą į Rokenrolo šlovės muziejų. Muziejuje paskelbtos grupės biografijoje teigiama, kad aštuntajame dešimtmetyje jie buvo „tokie pat įtakingi“, kaip septintajame dešimtmetyje buvo grupė „The Beatles“.
Taip pat skaitykite: Shirley Bassey: nuo skurdo iki deimantų
