Nuo lesbiečių karalienių iki įkalintų palikuonių bei distopiškų santykių, Yorgos Lanthimos filmai siūlo didžiulę įvairovę ir nepaiso tradicinės bendrosios klasifikacijos. Atidžiai nesusipažinus su jo filmais, galima pamanyti, kad „Iltinis dantis“(angl. „Dogtooth“) bei „Favoritė“ (angl. „The Favourite“) buvo režisuoti skirtingų žmonių dėl visiškai skirtingų geografinių lokacijų, stilistinių ir teminių klausimų.
Tačiau tai, kas susieja Lanthimos filmus, yra jo nuolatinis susidomėjimas bendruomenėmis, jo meilė žmogiškiesiems trūkumams, naivus dialogas, tamsus humoras, siurrealizmo atmosfera bei nuolatinis įsipareigojimas eksperimentuoti ir tobulėti. Lanthimos dirba vadovaudamasis instinktu ir dėl to dažnai labai savotiškai panaudoja tam tikrą žanrą.. Jis kuria filmus, kurie yra tarsi žmogiškumo eksperimentai, sulipdyti iš vaizduotės galimybių bei siurrealiztinių efektų, dažnai su distopijos konseptu.
Yorgos Lanthimos gimė 1973 metais Atėnuose, Graikijoje. Jis buvo užaugintas savo mamos, kuri numirė, kai jam buvo septyniolika. Kai buvo vaikas didžiausią kino įtaką jam padarė „Atgal į Ateitį“ (angl. „Back to the future“) ir Bruco Lee filmai. Kiek vėliau, studijuojant Graikijos kino ir televizijos mokykloje Stavrakoje, jam vis labiau pradėjo patikti Andrėjaus Tarkovskio, Roberto Bressono bei Johno Cassaveteso kūriniai.
Lanthimos pradėjo režisuoti 1995 metais pradėdamas nuo televizijos reklamų, muzikos vaizdo įrašų ir teatro produkcijų. 2001 metais kartu su Lakis Lazopoulos surežisavo filmą „Mano geriausias draugas“ (angl. „My Best Friend“). 2004 metais buvo dalis kūrėjų komandos, kuri buvo atsakinga už atidarymo ir uždarymo ceremonijas per Atėnų Olympiadą. Tada 2005 metais, jis paskyrė laiko rašymui ir režisavimui savo pirmam solo filmui pavadintu „Kinetta“.
Teminiu požiūriu, Lanthimos filmai dažnai susiduria su asmenimis, kurie yra priversti kankintis dėl nesąžiningos, moraliai baisios sistemos ar institucijos absoliučios kontrolės. Nors jo filmai turi fantastinius pradmenis, Lanthimos ypatigą dėmesį skiria aktorių pasirodymams, priverčia veikėjus panerti į gilų žmogiškumo lygmenį. Jo filmai balansuoja tarp komedijos ir baisios tragedijos vienu metu. O tai leidžia žiūrovams patirti prieštaringas emocijas bei išprovokuoja inetelektualias interpretacijas.
Jo nepralenkiamas pasitikėjimas savimi, drąsi stilistinė raiška leidžia būti vienu iš patraukliausių XXI a. režisierių.
„Aš, asmeniškai, noriu suteikti galimybę žiūrovams aktyviai įsitraukti į žiūrimą filmą. Mėgstu kurti filmus taip, kad jie priverstų tave truputį jaustis nepatogiai, bet tu vis tiek galėtumei jais mėgautis, suintriguotų bei padėtų tau pradėti galvoti apie viso ko prasmę – ir tikiuosi pabaigoje, tau išliks noras ir toliau apie tuos dalykus galvoti.“ – teigia Yorgos Lanthimos. Štai penki geriausi jo filmai.
1. „Favoritė“ (“The Favourite”) 2018 m.
Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažu. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
2. „Omaras“ („The Lobster”) 2015 m.
Pirmasis režisieriaus filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan. Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
3. „Iltinis dantis“ („Dogtooth“) 2009 m.
Filmas, sulaukęs netikėtos šlovės ir plačiai aptarinėjamas kritikų, kaip vienas 5domiausių europietiško kino pavyzdžių. Tai yra pirmasis Graikijos filmas nominuotas Oskarui, Kanų kino festivalyje jis apdovanotas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Filmo istorija nukelia į didelę, prabangią vilą, stovinčią kažkur miesto pakrašty. Dvi seserys ir brolis gyvena laikydamiesi griežtų tėvų sugalvotų taisyklių. Jie negali ištrūkti iš aukšta tvora apjuostos namų teritorijos ir net neįsivaizduoja kaip atrodo pasaulis už jos. Namuose nėra televizijos, telefono ar kitokio sąryšio su išoriniu pasauliu. Visi elgiasi ir bendrauja pagal nustatytas taisykles, kurių privaloma laikytis, o vaikų išsilavinimu ar gydymu rūpinasi patys tėvai. Kasdien vaikai privalo klausytis mamos įrašytų kasečių, kuriomis ji moko naujų žodžių: telefonas – tai druskinė, zombis – gėlė, jūra – odinis fotelis, išorė – pavojinga vieta, į kurią galima patekti tik su automobiliu. Tiesa yra viena taisyklė: vaikas suauga ir gali išeiti iš namų tuomet, kai jam iškrenta iltinis dantis.
Nors juosta filmuota saulėtoje Graikijoje, filmas pateikiamas šaltais fonais, bejausmėmis, apatiškomis žmonių emocijomis. Garsą ir vaizdą stengtasi parodyti tokį, koks jis ir būna realiame gyvenime. Čia nerasite, romantinių scenų, meilės ar juoko. Filme vyrauja keisti tėvų – vaikų santykiai, nevengiama atvirų sekso bei smurto scenų. Režisierius Y. Lanthimos šokiruoja, glumina ir provokuoja, tačiau kartu palieka filme keliamus egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymus turi surasti pats žiūrovas. Kaip teigia pats filmo režisierius, idėja sukurti tokio tipo filmą, kilo po gan keisto pokalbio su artimu draugu. Vieną vakarą išgirdęs, jog Yorgos kolega ketina vesti ir kurti šeimą su savo išrinktąją jis pajuokavo, kad visos poros skiriasi ir santuoka šiais laikais nebeturi jokios prasmės. Tačiau draugą tokios kalbos labai suerzino, jis įsižeidė ir supyko. Tuo metu režisierius suprato, jog visos su šeima ir jos vertybėmis susijusios temos yra itin intymios ir saugomos. Taip kilo idėja sukurti filmą apie vyrą, kuris iškreiptai saugo savo šeimą nuo betkokio kontakto su išoriniu pasauliu ir juos augina pagal savo nustatytas taisykles.
Savo stilistika ir tematika filmas tikrai išsiskiria iš visų kitų, galbūt jis kiek panašesnis į skandinaviško tipo juostas. Įdomus faktas, jog atsirenkant filmavimui žmones, nevengta rizikos: kai kurie aktoriai iki to laiko net nebuvo stovėję priešais filmavimo kameras. Taip pat, kuriant filmą susidurta su finansinėmis bėdomis, tad režisieriui teko lipdyti juostą su itin mažu biudžetu. Tačiau nepaisant visko, rizika ir lūkesčiai pasiteisino ir Y. Lanthimos pavyko sukurti gerą galutinį rezultatą.
4. „Šventojo elnio nužudymas“ (The Killing of a Sacred Deer) 2017 m.
Filmo pavadinimas ir kai kurios situacijos yra aiški nuoroda į Senovės Graikijos mitų pasaulį. Konkrečiai, į istoriją apie graikų vyriausiąjį kariuomenės vadą Agamemnoną, kuris vykdamas į Trojos karą užsitraukė deivės Artemidės pyktį, nes užmušė jos šventą gyvūną. Užpykusi deivė sustabdė vėją, kad graikų karo laivai negalėtų toliau plaukti. Numalšinti Artemidės pyktį galėjo tik kruvina auka, ir Agamemnonui teko pasmerkti mirčiai savo gražuolę dukterį Ifigeniją (labai įspūdingai šis aukojimo aktas aprašytas prieš keletą metų į lietuvių kalbą išverstoje Madeline Miller knygoje „Achilo giesmė“).
Tačiau „Šventojo elnio nužudymas“ nėra, kaip galėtų pasirodyti, Euripido aprašytos mitologinės istorijos ekranizacija, o sudėtingas pasakojimas apie šiuolaikinį kardiochirurgą Stiveną (jį vaidina Colinas Farrellas, atlikęs pagrindinį vaidmenį ir filme „Omaras“), kuris, būdamas neblaivus, nesėkmingai operavo ligonį ir dabar bando išpirkti savo kaltę, bendraudamas su mirusiojo šešiolikmečiu sūnumi Martinu. Pradžioje judviejų santykiai atrodo dviprasmiškai, tačiau netrukus vaikinas ima piktnaudžiauti savo globėjo gerais ketinimais, ir Stiveno šeimą užgriūva nelaimių lavina, kurią sustabdyti galima tik sakralinės aukos kaina. Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotame filme daug absurdiškų situacijų ir lengvos ironijos, bet artėjant finalui spalvos tirštėja ir siužetas, kaip įprasta šiam režisieriui, virsta varginančia intelektualia šarada.
Galima būtų „Šventojo elnio nužudymą“ pozicionuoti kaip dar vieną siaubo trilerį apie fatališką klaidą, padarytą praeityje, kuri nepripažįsta senaties ir pasiveja nusidėjėlį pačiu jam netinkamiausiu metu. Gal kito režisieriaus rankose panašus siužetas ir būtų realizuotas būtent taip. Tačiau metaforas mėgstančiam Yorgosui Lanthimosui tai būtų pernelyg lengva ir neįdomi užduotis. Režisieriaus tikslai visai kitokie: jis, kaip visi didieji senovės Elados dramaturgai, už tragiškų likimo smūgių uždangos nori įžvelgti aklos lemties ir blogio iracionalumo jėgų kontūrus.
5. „Kinetta“ 2005 m.
Barzdotas vyras vilkintis juodą kostiumą stovi šalia apverstos mašinos tuščiame kelyje. Jis išima garso kasetę iš grotuvo esančio mašinoje, kol kamera užfiksuoja už kelių pėdų gulintį negyvą kūną. Toliau jis matomas kapinėse žiūrintis į vieną kapą ir klausantis kažko per ausines. Toks perėjimas nuo mašinos iki kapinių sukelia tam tikrą baisumo atspalvį, kokio nėra kituose filmuose. Vyras nuvažiuoja automobilių prigrūstu greitkeliu vis dar klausydamasis kažko per ausines. Tokia pirmoji filmo scena.
Tai pirmas Lanthimoso solo darbas, sukurtas turint mažą biudžetą. D.O.P. Thimios Bakatakis pasamdo operatorių drebančiomis rankomis, kuriam pasakyta sekti tris nepažįstamus, kurie tampa artimi dar sykį pervaidinant moterų, kurios buvo nužudytos vietinio serijinio žudiko, gyvenimo scenas. Kiek vėliau tai priveda prie nesusitarimų. Veiksmas vyksta Graikijos paplūdimio kurorte, ne sezono metu.
Filmas demonstruoja Lanthimos sugebėjimą sulieti natūralizmą ir surrealizmą, jau ankstyvojoje jo karjeros stadijoje. Jo talentas leidžia žiūrovams artimiau stebėti ir laisviau interpretuoti keistus šių veikėjų gyvenimus. Jausdamas akivaizdžią Tarkovskio įtaką Lanthimos vengia tiesmuko pasakojimo. Vietoj to, jis pakviečia savo auditoriją įsitraukti į subtiliąir ir keistą poetinę realybę.
Šiame filme, daugiau nei bet kuriame kitame iš šio sąrašo, Lanthimos pakviečia tave į savo gilią pasąmonę. Jo prisiminimai, fantazijos ir jausmai yra kartu susipynę dar viename įspūdingame neįprasto žmogaus elgesio tyrime..
