Du jauni režisieriai Lisa Addario ir Joe Syracuse pradžiugino mus itin aštria bei nuotaikinga satyrine komedija „Mielas Diktatoriau“ (angl. „Dear Dictator“). Nors kino juosta gal iš pradžių ir nesukelia įspūdingų emocijų, bei yra šiek tiek nuspėjama, tačiau ji turi įvairiapusį humoro jausmą, kuris privers daugelį žiūrovų nusišypsoti ir gerai pasijuokti.
Kas tikrai džiugina tai juokelių įvairovė. Bežiūrint išgirsite nuo visiškai lengvabūdiškų pokštų iki gana aštrokų pasisakymų. Filmas yra giriamas už šokiruojančią idėją ir tikrai įsimintiną istoriją, tačiau jis šiek tiek primena režisieriaus Larry Charles 2012 metais išleistą nuotykių komediją „Diktatorius“ (angl. „Dictator“) su Sacha Baronu Cohenu priešakyje. Abiejose istorijose pasakojama, kaip dėl tam tikrų priežasčių (mažos Karibų salos, kitame filme išgalvotos Šiaurės Afrikos valstybės Vadijos) diktatoriai atsiduria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose nepamiršę savo žiaurumo ir jėgos demonstravimo įpročių, susipažįsta su amerikietiška kultūra ir šio vizito metu atskleidžia geraširdiškas tironų savybes.
„Mielas Diktatoriau“ filme šalies valdovas atsitiktinai suranda susirašinėjimų draugę iš nekenčiamos Amerikos, pas kurią namuose jam vėliau tenka glaustis po maištininkų sukilimo. Žinoma, toks svečias apverčia paauglės gyvenimą aukštyn kojomis.
Komedija pastatyta tik 6.7 milijonais dolerių biudžetu, kurį šiek tiek sunku nuslėpti demonstruojant akį kliudančias „Redbull“ ir „Subway“ produktų reklamomis. Tad režisieriai negalėdami sau leisti ypatingų masinių scenų, vietovių, efektų, didžiąją dalį naštos savo kino juostoje užkrovė trims plačiu mastu rodomiems aktoriams.
Odeya Rush filme vaidinanti penkiolikos metų moksleivę Tatiana Mills, turinčią daugybę paaugliškų problemų, puikiai susitvarkė su savo vaidmeniu ir tik dar kartą galėjome įsitikinti, jog ne veltui yra kviečiama į komedijas su kitais pasižymėjusiais aktoriais. Žiūrovai taip pat liks nustebinti su seniai kino ekranuose ne kartą matyta amerikiečių aktore Katie Holmes.
Šį kartą jai atiteko vienišos ir kiek pakvaišusios motinos rolė, kuri mėgina suvilioti vedusį vyrą. Ir galiausiai, visos komedijos pažiba tapęs britų aktorius Michael Caine įsikūnijo į diktatorių Anton Vincent, kurį perteikdamas sugebėjo atskleisti savo įvairiapusiškus aktorinius sugebėjimus ir prajuokins ne vieną žiūrovą sakydamas frazes išskirtiniu balso tembru.
Kiek nemaloniai nustebino trečiaplanio vaidmens parinkimas talentingam aktoriui Jason Matthew Biggs (American Pie), jam suteikta itin siaura vidurinės mokyklos mokytojo rolė, kurioje jis nespėjo atsiskleisti. Visgi, šią kino juostą drąsiai galime vadinti puikia satyrine komedija, nes juostoje išjuojuokiamas ne tik bendrinis pasaulio diktatorių portretas, bet ir ironiškai šaipomasi iš šiuolaikinio jaunimo, negalinčio dviračiu numinti net kelių mylių, parodijuojama, kaip jie nuolatos naudojasi išmaniaisiais telefonais, ir hiperbolizuojamas jų abejingumas psichologiškai palūžusiems bendraamžiams. Pagirtini yra kūrėjų mėginimai paįvairinti filmavimo scenas tokiais metodais kaip pasvirusios kameros kadras, kurį galės įžvelgti akylesni žiūrovai.
Muzikos takeliai yra pasirinkti taip pat iš Pietų Amerikos regiono, kurie žiūrovą nukelia į saulėtus ir egzotiškus pasaulio kraštus net ir regint Jungtinių Amerikos Valstijų urbanistinį vaizdą ekrane.
Kino kritikas Justin Lowe šmaikštaudamas apie šį filmą pakomentavo: „Jei tik kiekviena tarptautinė politinė krizė būtų tokia juokinga.“ Nors ši satyrinė komedija nėra įvertinta aukščiausiais balais ar laimėjusi apdovanojimų, tačiau tai puikus vakaro desertas, kuris pakerėja savo paprastumu ir pasibaigus filmui palieka žiūrovą linksma nata.
