„Joks vaikinas, turintis du inkstus, negali pasakyti savo merginai, kad nėra pakankamai turtingas nupirkti tą balto aukso žiedą su deimantu.“ perskaičiau juodą anekdotą internete. Juokai lieka juokais, tačiau prekyba organais – vienas pelningiausių ir sėkmingiausiai klestinčių verslų juodojoje rinkoje.
Pasaulinė sveikatos organizacija organų prekybą apibrėžia kaip vieną iš prekybos žmonėmis formų. Prekyba organais – tai nelegalūs žmonių organų ar jų dalių „mainai“, dažnai vykdomi prieš žmogaus valią ar jam neturint kitos išeities. Pagrindiniai organai, kuriuos siekia gauti suinteresuotos grupuotės, yra kepenys, plaučiai ir inkstai, tačiau svarbu pažymėti, kad bet kuris žmogaus organas, kuris gali būti pašalintas iš kūno ir panaudotas, gali tapti prekeivių žmonėmis taikiniu. Dažniausiai pagrindiniai donorų organų tiekėjai yra Kinija, Indija, Brazilija ir Filipinai. Tačiau, kaip teigia ekspertai, europiečiai dabar tampa vis labiau pažeidžiami šioje srityje.
Organų prekeiviai dažniausiai naudoja kelis skirtingus būdus, siekdami prisivilioti žmones. Asmenys gali būti priversti atiduoti savo organus ar jų dalis arba tai gali būti iš jų išviliota apgaulės būdu. Organų prekeiviai gauna asmens sutikimą organų pardavimui, už tai pažadant nemenką atlygį, tačiau vėliau jo nesumoka ar sumoka žymiai mažesnę sumą nei buvo sutarta prieš tai. Pasitaiko ir atvejų, kuomet pažeidžiami asmenys gali būti gydomi nuo realių arba net neesamų ligų ir jiems nežinant jų organai yra pasisavinami organų prekeivių.
Tiesa, yra žmonių, kurie patys ieško prekeivių, galinčių nupirkti jų organus. Dažniausia to priežastis – skurdas, pinigų stygius. Kai skolos bankams, bedarbystė ir badas tampa nebepakeliami, žmonės įsivaizduoja, kad gali išgyventi ir be vieno inksto ar plaučio, kad tik pagerintų savo finansinę situaciją. Štai čia ir prasideda pagrindinės apgaulės – prekybininkai sumoka sumas, kurios yra gerokai mažesnės nei žadėtos, o paskui pardavę organą donoro laukiančiam pacientui iš jo susikrauna turtus. Svarbu paminėti, kad šis verslas ypač pelningas, nes organų paklausa sparčiai auga. Anot medikų, pasaulyje daugėja žmonių, sergančių chroninėmis ligomis, diabetu, o organų donorų nėra tiek daug. Todėl nelegali prekyba organais transplantacijai tampa ne tik puikiu pajamų šaltiniu prekeiviams, bet ir vienintele galimybe turtingiesiems pratęsti savo gyvenimą.
Su nelegalia organų prekyba valstybių vyriausybės stengiasi kovoti griežtindamos įstatymus ir bausmes, tačiau pažaboti organų kontrabandininkus – sudėtinga užduotis. Pavyzdžiui, Kinijoje iki šių metų sausio mėnesio organų transplantacijai buvo naudojami mirties bausme nuteistųjų nusikaltėlių organai, kurie sudarė net 75% transplantuojamų organų rinkos. Tačiau šią praktiką, kurią smerkė visas pasaulis, Kinijos valdžia nusprendė uždrausti. Neoficialiais duomenimis, kiekvienais metais Kinijoje atliekama maždaug 10 tūkstančių organų transplantacijos operacijų, tačiau registruotų donorų skaičius yra žymiai mažesnis. Todėl natūralu, kad kyla klausimas, iš kur gaunami likę organai. Žmogaus teisių gynėjai, teisininkai David Matas ir David Kilgour ilgai domėjosi situacija šalyje ir atliko tyrimą apie organų transplantaciją. „Žmonės žudomi. Negali būti kito paaiškinimo tokiai situacijai. Visame pasaulyje užtrunka nuo kelių mėnesių iki kelių metų, kol pagaliau atsiranda donoras, sutinkantis padėti išgelbėti jums gyvybę. Tačiau užsisakius, pavyzdžiui, širdies transplantavimo operaciją Kinijoje, laukti reikia kelias dienas, blogiausiu atveju – savaites‘, – kalbėjo David Matas.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Kol kas pasaulyje Iranas yra vienintelė valstybė, legalizavusi prekybą organais. Tačiau ar šis sprendimas pasiteisino iki šiol lieka diskutuotinu klausimu. Viena vertus, dėl organų pardavimo legalizacijos Iranas nesusiduria su inkstų stygiumi, priešingai nei likęs pasaulis – pasak giveakidney.org, kiekvienais metais Jungtinėje Karalystėje miršta 300 žmonių, taip ir nesulaukę donoro inksto transplantacijai, dar 6000 pacientų yra laukiančiųjų sąraše. Kita vertus, dėl didelių kainų ne visi Irane, kuriems yra reikalingas inkstas, išgali jį įsigyti. Taip pat inkstus pardavinėja patys skurdžiausi šalies gyventojai, nes kai kuriems tai – vienintelis sprendimas pagerinti savo finansinę būklę.
Apskritai prekybos organais legalizavimo klausimas sukelia daug prieštaravimų – vieni mano, kad žmogus gali daryti su savo kūnu ir organais, ką nori, nes tai yra jo nuosavybė, kiti įsitikinę, kad žmogaus kūnas, kaip ir gyvybė, yra neįkainojama dovana. Kaip ten bebūtų, tačiau šiandieninėje visuomenėje žmogaus organai turi savo kainą – inksto kainos prasideda nuo 1000 JAV dolerių, tačiau jei norėsite inkstą įsigyti, o ne parduoti, pakloti reikės kelis kartus didesnę sumą. Štai Kinijoje paauglys pardavė savo inkstą už 2800 eurų, kad galėtų įsigyti planšetinį kompiuterį ir išmanųjį telefoną. Vėliau jaunuolio inkstas buvo parduotas už 27000 eurų.
Lietuvoje kol kas nenustatytas nė vienas organų prekybos atvejis, nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų. Tiesa, prieš keletą metų internete buvo pasirodę keletas skelbimų, kuriuose žmonės tvirtino parduodantys inkstus. Tačiau kuomet žurnalistai su jais bandė susisiekti ir patikrinti informaciją, kai kurie net nekėlė ragelio, o pakėlusieji nebuvo užtikrinti dėl savo sprendimo ir praktiškai nieko nežinojo apie organų transplantaciją. Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės pavaduotojos Audronės Būziuvienės, transplantacija – labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja ir koordinuotai veikia labai daug žmonių. Lietuvoje visi gydytojai, galintys atlikti transplantaciją ar net išimti organą, yra žinomi, kiekvienas atsiradęs organas iškart identifikuojamas, ir prekyba jais neįmanoma. Net jei transplantacija atliekama užsienyje, grįžęs žmogus, norėdamas gauti kompensuojamuosius vaistus, privalo pateikti atitinkamus dokumentus. Tada susisiekiama su užsienio klinika ir tikrinami duomenys – taip vykdoma prekybos organais prevencija.
