Lietuvos, kaip valstybės, pasirinkimas 2013 metais: sekti Latvijos pavyzdžiu siekiant įsivesti eurą, tuo tikslu reformuoti piniginės sistemos įstatymus ir politiką, ir palaikyti Maidano Kijevą, taip plėtojant ES strategiškai svarbų Rytų partnerystės vektorių ir taip plėsti savo kaip valstybės tarptautinę įtaką. Vis dėlto Kijevą ir Rygą pasirinkau tik kaip didžiosios scenos, didžiojo politikos spektaklio simbolius, kuriuos norėčiau priešinti tų Europos mažosioms scenoms, susijusioms su blankiau matomais socialiniais-pilietiniais procesais.
Rygos didžiosios scenos vektorius. Iš pirmo žvilgsnio, remiantis normatyviniais raidos kriterijais modernizacijos, eurointegracijos keliu žengė Latvija pasirengdama euro įvedimui nuo 2014 metų sausio 1 d. Nors atrodo įsivesti eurą nėra ypatinga naujiena bendrame ES kontekste, tačiau atsisakyti švento ir garbinamo lato, dalies politinių mitų ir valstybinio suverenumo, tapti sąmoningai nors truputį kitokiais, yra didelis ir svarbus pasiekimas. Tam reikėjo ne tik pakeisti per šimtą įstatymų, bet ir peržengti įsišaknijusius šalies kaip partijų dvaro valdymo stereotipus. Visa tai yra dalyvavimas kuriant, tiesiogine prasme – konstruojant, statant didesnę civilizaciją. Civilizacinė modernizacijos dimensija dažnai yra užmirštama aistringo ir maištauti pasirengusio individualistinio arba grupinio proto. Kita vertus didžiosios civilizacijos kūrimas, savo dvaro vietininkų suvaržymas yra naujos europinės klasės – meritokratų pergalė. Meritokratija – biurokratinio racionalumo ir kvalifikacinių požymių bei nuopelnų sąrašo vienijama žmonių grupė – plinta kartu su europiniais projektais, su juos administruojančiais valdininkais ir agentūromis, su jų skaidrumo ir kartu išskirtinumo ideologija, su jų dresuojamais organizacijų ir įmonių vadovais, su naujais pareigybių aprašais ir vertinamų nuopelnų standartais. Ši klasė genetiškai artima ir išoriškai yra panaši į senąją XIX amžiuje užgimusią ir F. Kafkos atspindėtą biurokratiją, kuri suvaržė aukštuomenės aroganciją ir sukūrė viešo racionalumo pagrindus. Meritokratija taip pat gimininga ir išoriškai panaši į nomenklatūrą, arba partinės biurokratijos kasę, kuri buvo formuojama pagal partinius nuopelnus ir labai smarkiai apribojo charizmatinius komunistinius lyderius ir jų autokratinį voliuntarizmą, sušvelnino planinės ekonomikos iliuzijas. Nomenklatūra pilna galia sukerėjusią po L. Brežnevo atėjimo į Sovietų valdžią (1964 metais) ir patyrė didelę krizę, kartu su vienpartinės sistemos žlugimu. Meritokratija remiasi ne partiniais lojalumo ir biurokratinių gebėjimų sąrašais, o tam tikrais viešais racionalumo principais ir nuopelnų sąrašais, užtikrinančiais jų kaip klasės plėtrą. Euro projektas yra ne tik finansinis, bet ir meritokratinis, žymintis aukštesnę biurokratinės civilizacijos pakopą. Oficialioji Lietuva taip pat pasirinko šią gerovės perspektyvą, o klasių, kurios gebėtų pasipriešinti tokiam projektui ar pasiūlyti lygiavertes alternatyvas – nėra.
Tiesa, prieš tokią kvalifikuotų privilegijų ir anoniminio aparato Europos Sąjungą kovoja daugelis: Graikijos anarchistai ir jų SYRIZA susivienijimas (jungiantis daugelį radikalių kairiųjų partijų), jų nacionalistai, vainikuojami profašistinės grupuotės Auksinė aušra. Pažymėtina, kad graikų kritika adresuota ES plėtros principams bei pasireiškusi daugeliu nacionalistinių pasipriešinimų, pavyzdžiui, Vengrijoje naujos tautiškai orientuotos konstitucijos priėmimu, visai nepaveikė, neatgrasino Kijevo Maidano siekti asociacijos su ES. Neatbaidė, nežiūrint to, kad Maidano aktyvistų centras yra Vakarų Ukrainos nacionalistai. Kijevo pilietinis sukilimas, kai kada ne be pagrindo vadinamas revoliucija, mano nuomone susideda iš dviejų tarpusavyje vis dar nekonkuruojančių, tačiau viena kitą pastebinčių scenų: didžiojo partinio spektaklio ir mažosios pilietinių laisvių politikos. Tačiau, mažoji scena dar neišgirdo Graikijos ir jos visos socialinės politinės kritikos aplinkos argumentų ar nepradėjo kalbėtis ES kritikų Slavojaus Žižeko, Tariq‘o Ali,Yanis Varoufakis šneka.
Ta proga verta prisiminti, kad 2013 metai buvo smarkiai nuspalvinti jau kelintus metus besitęsusių Atėnų ir prasidėjusių Stambulo protesto akcijų bei Maskvos teismų prieš Bolotnajos aikštės protestuotojus bei Occupy akcijų dalyvius. Visi jie taip pat gana greitai pasidalijo į didžiąsias scenas ir mažosios politikos veiklas. Didžioji scena smarkiai komercializuoja kairiąją kritiką, sugundo ją glamūro blizgesiu ir atima galimybę perprasti mažuosius bendruomenių saviorganizacijos ir savivaldos procesus. Vis dėlto, ir didžioji Maidano scena, ir didžiosios Stambulo ir Atėnų scenos ir susiję forumai buvo labai reikšmingos pasaulio didžiajai politikai veikti. Vienas toks komercinių forumų, glamūrinių kairiųjų scenų buvo 2013 metų Zagrebo Subversyvaus kino festivalis apjungęs ir Balkanų šalių forumą, sukvietęs didžiuosius ir diskutavęs Atėnų, Occupy, globalizacijos raidą, o vėliau aktyviai palaikę Stambulo protestuotojus. Įsimitina šios Lietuvą itin mažai paveikusios diskusijos dalis buvo polemika tarp Europinės kairiosios pop žvaigždės Slavojaus Žižeko ir neblėstančio JAV anarchizmo žiburio Noamo Chomsky. Ko gero ši diskusija buvo įdomiausia. Iš kitų, susijusių diskusijų buvo susirašinėjimas tarp jau minėto Žižeko ir vienos iš Pussy Riot lyderių Marijos Tolokonnikovos. Mažiau pastebėtomis liko ES parlamentarų, žmogaus teisių gynėjų, tarp kurių išskyrė Leonidas Donskis, pastangos laisvinti Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos politinius kalinius. Kai kurie Rusijos opoziciniai laikraščiai, elektroniniai leidiniai, kaip antai grani.ru 2013 paskelbė buvus politinių kalinių metais, Balotnaja mitingų dalyvių teismų laikotarpiu. Didžiosios scenos neretai užtemdydavo, tačiau galutinai neužgoždavo, mažųjų scenų – viešų diskusijų. Sakau scenų, nes tai taip pat viešoji komunikacija, o, jei kam patinka, mažieji spektakliai. Tačiau jų tikslas yra kitoks: palaikyti alternatyvas, skirsmus, nepanašumus, saviorganizacijas, savivaldas, bendruomenių tarybų aktyvumą, rasti galimybę oponuoti didžiosioms politinėms, socialinėms ir kultūrinėms hegemonijoms, didžiajai literatūrai, kuriant mažąją.
Lietuvos didžioji scena, prezidentinė, Vilniaus Rytų partnerystės konferencija, nematė ir nediskutavo nei baisiųjų Atėnų, viliantis protingos ES meritokratų padalinių protingų sprendimų, nei Stambulo protesto akcijų, nei mažųjų scenų iššūkių, nei diskutavo naująsias nacionalizmo grėsmes ES. Tarsi ir pateisinama: tai nebuvo konferencijos darbotvarkė. Tačiau, pastebėtina, kad iki konferencijos ir po jos panašios temos mažai buvo diskutuojamos renginiuose susijusiuose ES Tarybą veikla ir vieša komunikacija, kuri pabrėžtinai nejautri protestams ir saviorganizacijoms. Kita vertus, nesu tikras ar tuo pačiu metu užlaikomi užkulisinės diplomatijos, neregimųjų suokalbių, rožės ir nuodų politikos, gebėjimai, be kurių atsispirti Maskvos užkulisiniam spaudimui darosi sunku.
Ir vis dėlto atsitiko kažkas sukrečiančio, kas suardė įprastinį eurobiurokratų pragmatinį/cinišką kalbėjimą ir vaizdavimąsi. Tai Kijevo Maidanas, kuris prieš jį puolantį Berkutą, naująjį ukrainietišką omoną (vykstant tiesioginei transliacijai daugelio televizijų kanalais!), barikadose kėlė ES vėliavą! Ryžtas mirti ginant savas teises ir šlovinant ES eurobiurokratams buvo visiškas netikėtumas. Pripratę prie to, kad ES vėliava deginama Atėnuose, nepamatę šios vėliavos reikšmės Stambule, pagaliau buvo pažadinti Kijeve. Visi, kas išbuvo bent keletą dienų ir naktų Maidane ir giedojo su keliais šimtais tūkstančių žmonių dešimtis kartų Ukrainos himną – laisvės giesmę, pajuto visą įkvepiančią dvasios galią, kurios stokoja ES.
Kaip šios didžiosios, įkvepiančios ir eurobiurokratus žadinančios scenos simbolį išrinkau metų eglę – Maidano, Kijeve. Ji miela, nes laisva, utopiška, bendruomeniška, atvira, karnavalinė, o ne glamūrinė. Maidano eglė, iškovota iš Berkuto gniaužtų, aprengta parodijomis, vėliavomis ir bendruomenių idealų simboliais rodo gyvo karnavališkumo ir laisvės, utopinės ateities vizijos, saviorganizacijos sąsajas. Jų stokoja kitos ES glamūrinės eglutės, tapusios šventinių tuštybių kaukėmis. Biurokratinis, nomenklatūrinis, meritokratinis racionalumas visados stokojo egzistencinio pasirinkimo ir poelgio poetikos ir yra atviras „civilizacinių nuopelnų“ skaičiavimams, kuriems pagerbti ir skirtos vartotojiškos sentimentalios, korporacinės eglutės.
Maidano eglė įsiterpia tarp didžiosios ir mažosios scenos, tarp parodomojo didvyriškumo, kupino didžių revoliucinių šūkių ir himno, kuriais džiaugiasi ir stebisi eurobiurokratai, ir kuriuo baisisi Maskva, ir mažosios scenos, kuri galėtų susikalbėti su Atėnų ir Stambulo revoliucionieriais, bet dar neranda savyje jėgos šiam veiksmui. Vis dėlto ir Atėnų agora, ir Kijevo večė, ir kitos Europos gyvosios viešosios erdvės žadina karnavališkumo ir savarankiškumo, protesto ir plėtrą. Parodija ir karnavalas – dvi esmingos laisvės išraiškos, kurios pažeidžia įsitikinimus iš esmės ir atskleidžia žaidimo laisvės fundamentalumą, t.y. daro gerokai daugiau nei Maidano lyderiai siekia. Večės tradicija pažadino Rusijos Novgorodo ir Pskovo respublikų archetipus, bet ir sužydėjo pasaulinėmis karnavalo spalvomis. Visa tai yra grėsminga autoritariniams režimams daugiau nei vienos partijos pakeitimas kita.
Lietuvos pirmininkavimas ES ir labai stiprus Rytų partnerystės idėjos ir politikos akcentavimas, skatinant Rytų Europos šalis žengti modernizacijos ir europinių vertybių kūrimo keliu pasitarnavo Europos civilizacijos, jos didžiosios scenos plėtrai ir labai menkai prisidėjo prie mažosios scenos raidos. Buvimas šalia Rygos jau įgyvendinto pasirinkimo ir noras būti bent kiek pastebėtam europinės didžiosios žiniasklaidos nesuteikė progos oficialiajai Lietuvai aiškiau išskleisti pilietinės įvairovės ir savivaldos galimybes. Rytų partnerystės politika gal buvo per daug isteriška, vietomis rusofobiška (vietoje to, kad būtų putinofobiška), per daug pasipūtusi (nematė didžiulės Lenkijos, lenkų pagalbos). Besirengiant Vilniaus Rytų partnerystės konferencijai gal būt Lietuvos respublikos Prezidentei reikėjo suderinti vizitą ir nuvykti derėtis su V. Janukovičiu dar bent mėnesį iki Maidano. Tačiau nežiūrint visos šios kritikos Rytų partnerystės akcentas, visos Europos žingsnis po žingsnio įtraukimas į minėtų problemų ratą, Putino Rusijos veido demaskavimas, o vėliau vienareikšmiškas ir aktyvus Maidano palaikymas neabejotinai puošia Lietuvą kaip valstybę. Tačiau kita, mažosios, saviorganizuojančios, pilietinės Ukrainos, kurią sieju su mažąja scena, balsas nebuvo išgirstas, lygiai kaip ir Atėnų ar Stambulo protestuotojų, arba, kaip menkai buvo girdimas politinių kalinių kvietimai iš Baltarusijos, Rusijos … Kinijos.
Dar vienas 2013 metų iššūkis: atgimusi neosovietinė Rusijos propaganda ir jos ekonominiai bei informaciniai puolimai prieš kaimynines šalis, įskaitant ir Lietuvą. Putino Rusija nustojo imituoti Vakarus, ES ar JAV ir pradėjo konstruoti kažką, pavadinčiau tai nestalgine galios vizija, kuri mažai ką bendro turi su ES demokratija. Putino Rusijos idealas: sujungti visas įsivaizduojamas, propagandines istorijas: Ivano Rūsčiojo, Petro I, Romanovų Rusijos Imperijos, Sovietų Sąjungos, į vieną lydinį, kuriam vadovauja naftos pinigais pasruvęs saugumas. Nei kiek neabejoju tokio ideologinio gremėzdo, haliucinacijos trumparegiškumu ir trumpalaikiškumu, bet iki tol ši naujoji jungtis gali sukurti daug įtampų ir sustiprinti korupcinius, oligarchinius, autoritarinius režimus aplink Rusiją ir įvairialypį terorą pačioje Rusijoje. Tai iššūkis didžiajai ES scenai, kurią Lietuvos Prezidentė ir užsienio reikalų ministerija pakankamai perprato, ir kam neblogai asistuoja visa aibė ekspertų. Tačiau be aiškių sąsajų su pilietiniais sąjūdžiais, su mažąja scena: autonomijos, savivaldos, politinių kalinių ir disidentų, be jų palaikymo, sunku įsivaizduoti kaip bus laimima prieš pinigų-korupcijos ir propagandos putinišką mišinį.
Tiesioginės, autonominės demokratijos poreikių ignoravimas yra meritokratinės ES yda, kuri su euro įvedimu nesumažėja. Atstovaujamosios partinės demokratijos, kuriai reikšminga didžioji scena, konfliktas su mažąja pilietinės autonomijos scena pastebimas daug kur, tačiau politinės sociologijos ir politinės antropologijos atstovai Lietuvoje nevaidina reikiamo ekspertų vaidmens ir neparodo dviejų scenų bendradarbiavimo būtinybės. Pavyzdžiui, 2013 metai labiau nei 2012 buvo autonominės savišvietos rezistencijos laikotarpis. Atskirų Švietimo ministerijos ir Seimo Švietimo komiteto atsakingų narių (nenoriu leistis į detales etikos sumetimais) pastangos kaip nors riboti universitetų autonomiją neturėjo didesnių rezultatų. Tai labai gerai. Daugelio socialinių protestų, socialinių ir ekonominių bei technologinių ir kultūrinių inovacijų, revoliucinių pokyčių pagrindinis šaltinis yra išsilavinusi vidurinioji klasė ir universitetai. Jie yra didžiausias demokratijos ir savivaldos, saviorganizacijos garantas, nežiūrint viso to, kas bloga (ir dažnai teisingai) apie Lietuvos universitetus pasakyta. Atėnų, Stambulo, Kijevo Maidano demonstrantų absoliuti dauguma – universitetus baigę specialistai, dėstytojai, studentai bei smulkūs ir vidutiniai verslininkai (taip pat neretai turintys universitetinį išsilavinimą). Kritikuojama, kad universitetai yra pusiau dvarai, kad pastebimos autoritarizmo tendencijos, pageidaujamas gerokai didesnė studijų kokybė, itin prastas universitetų finansavimas, lyginant su kaimyninėmis šalimis, nepakankamai išnaudojama autonomija … tiek daug galimybių universitetų kritikai. Aplink universitetus buriasi gimstanti naujoji savivaldi tiesioginės demokratijos klasė, kuri yra stipresnė ir įvairesnė nei politinių partijų nariai, nei dar gyvi nomenklatūros elementai ir nei užgimusi naujoji meritokratija. Richardas Florida šią naująją klasę vadino kūrybine klase. Manau, kad tai per siauras apibūdinimas, pridėčiau – savarankiškoji: savarankiška, versli, kūrybinga klasė.
Prie savarankiško samprotavimo plėtros prisidėjo ne tik universitetai ir kolegijos, bet ir tokie nepriklausomos saviugdos ir savikaitos susibūrimai, kaip Santara Šviesa, LUNI, DEMOS (NK95) ir kitos nevyriausybinės saviugdos organizacijos, kurių neformali įtaka spaudai, nepriklausomam ekspertavimui, socialiniams tinklams išaugo, sustiprėjo jų ryšiai su leidyklomis, su tarptautinėmis analogiškomis organizacijomis (Atvirasis Maidano universitetas, Minsko Letučij universitetas …). Jų dėka auga mūsų gyvenimo įvairovė, kuri ne kovoja su didžiąja politikos scena, ne jai prieštarauja, o ją esmingai papildo. Manau, kad šis gyvenimas tarp dviejų scenų, ne Rygos ir Kijevo Maidano, o tarp didžiosios herojiškos politikos ir mažosios, pilietinės saviorganizacijos stiprės ir 2014 metais.
