Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, maždaug milijonas musulmonų uigūrų yra laikomi Kinijos stovyklose, kuriose jie yra priversti dirbti sunkius darbus, nors žmogaus teisių aktyvistų vertinimai rodo, kad jų skaičius gali siekti net tris milijonus. Kinijos vyriausybė griežtai neigia įtarimus dėl žmogaus teisių pažeidimų Xinjiango regione ir gynė uigūrų sulaikymą vadinamose profesinio perkvalifikavimo mokyklose, visgi naujausi tarptautiniai tyrimai atskleidė, kad egzistuoja didžiulės kalėjimo įstaigos ir priverstinės sterilizacijos kampanijos, prievarta mažinamas uigūrų gimstamumas ir kuriamos priverstinio darbo schemos pavergti uigūrus.
Konfliktas tarp kinų ir uigūrų (tiurkų mažumų etninė grupė) įsižiebė dar 1931 m., kai prasidėjo masinė uigūrų migracija. Čia susiformavo autonominis uigūrų apgyvendintas regionas, kuris užima maždaug šeštadalį Kinijos teritorijos ir ribojasi su tokiomis etniškai panašiomis valstybėmis kaip Mongolija, Kazachstanas ir Kirgizija. Vietos žmonės mano, kad Kinja siekia sunaikinti uigūrų kultūrinius, etninius ir religinius pėdsakus, nes bijo, kad uigūrai nesukurtų separatistinio judėjimo ir nesukiltų prieš kinus.
Uigūrus kinai spaudė dar net šalyje neįsigalėjus komunizmui. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį regiono gyventojų atžvilgiu vykdomos represijos pasiekė lygį, nematytą nuo 1966–1976 metų „kultūrinės revoliucijos“ laikų, skelbia organizacija „Human Rights Watch“. 2009-aisiais Xinjiango sostinę Urumčį sukrėtė riaušės – būtent dėl hanių, turinčių Pekino užnugarį, veiksmų. Kai protestus numalšino Kinijos kariai, buvo pranešta apie 200 aukų.
Kinija šalyje jau uždraudė islamiškus vardus, musulmoniškus galvos apdangalus, ilgas barzdas – visų šių draudimų, kaip jau minėta, griebtasi skelbiant kovą su separatizmu ir religiniu ekstremizmu.
Pamaldiems uigūrams buvo nurodyta vartoti alkoholį, rūkyti ir valgyti kiaulieną. JT komiteto rasinės diskriminacijos eliminavimui narys Gay McDougallas rugsėjį teigė, kad Kinija pavertė Xinjiangą į „tai, kas primena didžiulę sulaikymo stovyklą, kurią gaubia paslaptys ir kurioje negalioja jokios teisės“. O stebėtojai teigia, esą patikimi ir tie pranešimai, kuriuose teigiama, kad apie milijoną uigūrų laikomi tikrose sulaikymo stovyklose. Čia jie verčiami atsižadėti islamo, dainuoti komunistines dainas, mokytis komunistinės Kinijos istorijos ir, be abejo, garbinti šalies lyderį Xi Jinpingą. Tie, kurie drįsta neklausyti nurodymų, yra kankinami – ilgam į vienutes uždaromiems kaliniams neduodama maisto, vandens, neleidžiama miegoti.
Kinija taip pat buvo apkaltinta žmonių organų: plaučių, širdies, inkstų ir odos neteisėtu grobimu iš jos teritorijoje gyvenančios musulmonų uigūrų etninės mažumos bei „Falun Gong“ religinės grupės narių.
Susirūpinimas dėl saugumo daugelį uigūrų paskatino bėgti į netoliese esančias šalis, įskaitant daugumą musulmonų turinčių šalių Malaiziją ir Indoneziją, taip pat Vietnamą, kuris turi bendrą sieną su Kinija. 2018 m. pranešta, kad už Kinijos ribų gyvena maždaug 400 000 uigūrų. Daugelis uigūrų praneša apie savo giminaičius, kurie išvykę į Kiniją užsidirbti, dingsta be žinios. Vienas iš uigūrų, akademikas Mamutjan Abdurehim, pasakoja, kaip išvyko mokytis į Malaiziją, Kinijoje palikdamas savo žmoną ir vaiką, tačiau grįžęs jų neberado.
Pietryčių Azijoje dabar gyvena nemaža uigūrų bendruomenė, tačiau daugelis jų vis dar pažeidžiami politinio persekiojimo – gauta pranešimų, kad uigūrai buvo priversti repatrijuoti į Kiniją, nepaisant gyvenamųjų užjūrio šalių, ir tai rodo, kad fizinio atstumo išlaikymas nuo Xinjiango negarantuoja uigūrų ir jų šeimų saugumo, taip pat neapsaugo jų nuo plataus masto Pekino kampanijų, susijusių su elektroniniu šnipinėjimu ir priekabiavimu.
„The New York Times“ atliktas tyrimas, paremtas vyriausybės ir įmonių įrašais, taip pat interviu su pramonės atstovais nustatė, kad Kinija iš tikrųjų reikalauja tvirto valdymo Xinjiange, kad galėtų vykdyti atskirtą stebėjimą, ir naudojasi saugumo darbuotojų armija, norėdama priversti etnines mažumas atsidurti stebėsenoje ir rinkti duomenis apskritai ignoruojant daugumą Hanų kinų, kurie sudaro 36 procentus Xinjiango gyventojų.
„Kai kurios šalys, tokios kaip Malaizija, sudarė partnerystes su Kinijos valstybinėmis įmonėmis, tokiomis kaip „Huawei“, siekdamos suteikti 5G tinklo galimybes. Tai kelia susirūpinimą, kad Kinija galės pasiekti neskelbtiną informaciją iš savo serverių ne tik siekdama sekti ir stebėti uigūrų ir kitų mažumų judėjimą, bet ir rinkti bei teikti žvalgybos duomenis dėl aktyvių priemonių prieš juos“.
Tai yra virtualus narvas, papildantis indoktrinavimo stovyklas Xinjiange, kur valdžia sulaikė milijoną ar daugiau uigūrų ir kitų musulmonų, stengdamasi paversti juos pasaulietiniais piliečiais, kurie niekada neužginčys valdančiosios komunistų partijos. Programa padeda atpažinti žmones, kurie turi būti siunčiami į stovyklas ar tiriami, ir saugo juos, kai paleidžiami.
Kinija kategoriškai neigia, kad tokia sistema bei minimos stovyklos egzistuoja, nors yra nutekintų dokumentų, ir liudininkų pasakojimų, atskleidžiančių, jog tiesa vis dėlto slepiama.